Difference between revisions 4882354 and 4882355 on ltwiki

'''Homeostazė'''- tai yra išskirtinė gyvųjų organizmų savybė – gebėjimas palaikyti vidinės terpės pastovumą kintančiose aplinkos sąlygose.
== Kas yra '''homeostazė'''? == 

[['''Homeostazė''']] – sudėtingi organizmo veiklos reguliavimo procesai, palaikantys pastovią vidinę terpę. Mūsų sveikata priklauso nuo organizmo vidinės pusiausvyros, keičiantis ir išorinėms, ir organizmo vidaus sąlygoms. Pastovi vidinė terpė nereiškia, kad organizmas yra ramybės būsenos, visą laiką organizme vyksta tam tikros reakcijos, lemiančios normalias ląstelių veiklos sąlygas. Homeostazės procesų metu dalyvauja pavienės organizmo sistemos, kurių kiekviena turi tam tikrą užduotį, veikia vieningai ir kartu garantuoja darnią organizmo veiklą. Žmogaus organizmas yra sudėtinga daugiakomponentė biologinė sistema, kurios visi komponentai (funkcinės sistemos, organai, ląstelės, subląsteliniai elementai ir t. t.) normaliai gali egzistuoti tik tada, kai tobulai reguliuojamos jų funkcijos ir išlaikomas organizmo vidaus terpės dinaminis pastovumas – homeostazė. Homeostazės sąvoka yra labai plati. Ji apibūdina įvairių organizmo biocheminių ir fiziologinių konstantų tam tikrą dinaminį pastovumą. Homeostazė apima ir prisitaikymo, ir fiziologinių funkcijų koordinacijos procesus, lemiančius organizmo, kaip atviros dinaminės sistemos, vientisumą kintančiomis veiklos ar egzistavimo sąlygomis.

=== Endokrininės ir egzokrininės liaukos ===
Endokrininės liaukos (dar vadinamos vidaus sekrecijos liaukomis arba belatakėmis liaukomis) – tai organizmo liaukos, kurios išskiria medžiagas ([[Hormonas|hormonus]]) tiesiai į [[Kraujas|kraują]], priešingai nei egzokrininės liaukos, kurios paprastai išskiria sekretą į virškinamąjį traktą arba odą.

=== Liaukų pavyzdžiai ir jų išskiariamos medžiagos ===
==== Kankorėžinė liauka ==== 
Pasirodo, '''kankorėžinėje liaukoje''', yra „smegenų smėlio“ – kalcio ir kitų mineralų kristalų. Rusų mokslininkai A.Paničevas ir A.Gulkovas ištyrė, jog šie mikroskopiniai kristalai reaguoja į subtiliausią banginį spinduliavimą, net į kosminių objektų gravitacinių laukų kitimą. Galbūt, gilinantis į epifizės paslaptis, paaiškės, kodėl žmogus reaguoja į žvaigždžių energijas ir kokiais fiziniais dėsniais grindžiama astrologija.
Epifizės liauka, be to, gamina melatonino ir serotonino hormonus. Melatoninas sintezuojamas naktį, kai žmogus miega. Jo paskirtis – nuraminti, suteikti harmonijos ir ramybės pojūtį. Serotoninas gaminamas dieną, aktyvumo periodu. Serotoninas reguliuoja emocinį tonusą – puikią ar bjaurią nuotaiką. Nėra saulės, visi aplink paniurę ir pikti
Gamta apdovanojo mūsų organizmą įrenginiu, gebančiu priimti šviesos signalus ir paversti signalais, kurie valdo mūsų organizmo ritmus. Centrinė šio įrenginio dalis – epifizis (kankorėžinė liauka) mūsų smegenyse. Jo pagrindinė funkcija – informacijos apie šviesą perdavimas iš išorės į organizmo vidų, ko pasėkoje yra palaikomi fiziologiniai ritmai, užtikrinantys prisitaikymą prie aplinkos. Šviesos informacija, priimta ypatingomis akių tinklainės ląstelėmis, neuronais perduodama į epifizį. Tamsoje šie signalai skatina noradrenalino išsiskyrimą, kuris dirgina epifizio ląstelių membranų receptorius, stimuliuodamas melatonino sintezę epifizyje. Melatoninas – pagrindinis epifizio hormonas gaminamas iš amino serotonino, kuris susidaro iš su maistu gaunamos aminorūgšties triptofano. Fermentų, dalyvaujančių triptofano vertime į serotoniną, slopinamas šviesa. Štai dėl ko šis hormonas gaminamas tamsiu paros metu. Dieną jo koncentracija kraujyje minimali, naktį – maksimali.
Melatoninas įtakoja miegą ir sapnus – jis dalyvauja aktyvaus ir pasyvaus miego stadijų trukmės reguliavime. Dėl melatonino gamybos sutrikimų vyresniame amžiuje vyksta įvairių hormonų gamybos desinchronizacija, kūno temperatūros reguliavimo sutrikimai, miego sutrikimai.

==== Hipofizė ==== 

Pagrindinė žmogaus organizmo liauka. Ji ne tik pati išskiria hormonus, bet ir valdo endokrinines liaukas. Nervinėmis skaidulomis ji sujungta su pagumburiu. Jie kartu tvarko įvairius medžiagų apykaitos reiškinius. Galvos smegenų ir hipofizės ryšys paaiškina hormonų ir emocijų ryšį, pvz., moterims stresas gali veikti menstruacinį ciklą ir pan.
Hipofizė gamina augimo hormonus ir hormonus, atsakingus už pieno liaukų veiklą, gimdos susitraukimus.
Ji padeda skydliaukei, antinksčiams, kiaušidėms ir sėklidėms gaminti savus hormonus bei stimuliuoti jų veiklą.
Hipofizės vystymuisi svarbu suvokimas, jog mes – mažos, labai svarbios Visatos dalelės, kurios gyvena vienovėje su visais procesais, vykstančiais joje ir Žemėje, jog mes, gamta ir visa, kas yra aplink, esame Vienis.
Problemos su hipofize gali būti tiems, kurie teisia, vertina, kritikuoja kitus, serga teisuoliškumo ir mokytojavimo ligomis, yra dogmatiški ir per daug materialistiški, t.y. nepripažįsta nieko, kas už materialiosios realybės ribų. Šios savybės persiduoda ir kitoms hormoninėms liaukoms.
Hipofizė reguliuoja:
* augimą;
* kraujospūdį;
* iš dalies – nėštumą ir gimdymą;
* laktaciją;
* lytinių organų veiklą;
* skydliaukės veiklą;
* vandens pusiausvyrą organizme;
* maisto medžiagų pavertimą energija.
 
==== Skydliaukė ==== 

Tai endokrininė liauka, kuri yra priekinėje kaklo dalyje. Ji nėra apčiuopiama ir matoma, pagrindinis šios liaukos vaidmuo – medžiagų apykaitos reguliavimas: kūno svorio, kūno temperatūros, širdies veiklos. Nuo skydliaukės priklauso žmogaus aktyvumas. Ši liauka atsakinga už širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, odos būklę, nervų sistemos funkcijas, cholesterolio lygį, kaulų tvirtumą, žarnyno, inkstų, lytinę veiklą ir kt.
Kol skydliaukė sveika, žmogus gerai jaučiasi, o jo mąstymas stebėtinai aštrus. Tačiau vos tik mažoji liauka sunegaluoja, žiūrėk, ir pats žmogus, tarsi nelaistoma gėlė, pradeda silpti, praranda gerą nuotaiką, darbingumą, galiausiai – sveikatą.
Kai skydliaukė suaktyvėja, ilgainiui išryškėja tokie požymiai: dažnas širdies plakimas, prakaitavimas, svorio kritimas. Žmogus tampa labai jautrus, jam sunku susikaupti, atlikti užduotį, sumažėja fizinis pajėgumas. Sulėtėjusios liaukos veiklos požymiai: vangumas, mieguistumas, sausa oda, plaukų slinkimas, lūžinėjantys nagai, kartais rytais būna paburkęs veidas.

==== Užkrūčio liauka ==== 
[[Vaizdas:Užkrūčio liauka.png|thumb|400px|miniatiūra|dešinėje|Užkrūčio liauka]]
Ji turi tokią funkciją, kaip atpažinti įvairiausius svetimkūnius jūsų organizme. Ji svarbi imuninio atsako vystymuisi ir limfoidinio audinio gamybai. Užkrūčio liaukoje subręsta kaulų čiulpų ląstelės, vadinamos kamieninėmis ląstelėmis, o viena jų grupė, [[T limfocitai]], yra priklausomi nuo liaukos. Tai labai svarbios kūno lastelės, kurios gamina antikūnius. Liauka ypač didelė būna vaikystėje.
Užkrūčio liauka gamina biologiškai aktyvią medžiagą timoziną, kuris svarbus T limfocitų gamybai kaulų čiulpuose. Nesubrendę T limfocitai iš kaulų čiulpų migruoja į užkrūčio liauką, ten baigia vystytis ir kraujotakos bei limfine sistema pasklinda po visą kūną.

==== Antinksčiai ==== 
Antinksčiai – porinė endokrininė liauka, esanti virš inkstų. Jie sekretuoja šiuos hormonus:
Mineralkortikoidus – reguliuoja organizmo skysčių bei elektrolitų kiekį;
Gliukokortikoidus – reguliuoja medžiagų apykaitą;
Vyriškus lytinius hormonus – androgenus, kurie skatina kaulėjimo procesą, baltymų sintezę raumenyse, kauliniame audinyje bei odos ląstelėse. Moters organizme pasigaminę androgenai reikalingi estrogenų sintezei. Ypač jie svarbūs menopauzės metu, nes tampa vieninteliu estrogenų šaltiniu moters organizme.
Antinksčiai sintezuoja ir adrenaliną bei noradrenaliną, kurie išsiskiria organizmo streso metu. Veikiant stipriems dirgikliams, adrenalinas skatina širdį plakti dažniau, stiprina jos susitraukimų jėgą, išplečia širdies bei smegenų kraujagysles.

==== Kasa ==== 

Kasos salelės yra sudarytos iš skirtingų rūšių ląstelių:
* A ląstelės gamina hormoną '''gliukagoną''';
* B ląstelės – '''insuliną''';
* D ląstelės – '''somatostatiną'''.
* A ir B ląstelių išskiriami hormonai reguliuoja '''gliukozės kiekį kraujyje'''. Insulinas mažina gliukozės kiekį kraujyje padėdamas jai patekti į ląstelių vidų. Dėl insulino trūkumo – B ląstelių hipofunkcijos – sutrinka gliukozės transportas į ląsteles. Ši liga vadinama cukriniu diabetu.
 
==== Lytinės liaukos ====
Kiaušidė (moters organizme) ir sėklidė (vyro organizme). Vyriškos lytinės liaukos sekretuoja androgenus (testosteronas), o moterų lytinės liaukos – estrogenus (estrogenas, gestagenas). Vyro ir moters lytinės liaukos gamina abiejų lyčių hormonus – androgenus ir estrogenus, tik išskiria skirtingus jų kiekius. Hormonai skatina pirminių ir antrinių lytinių požymių vystymąsi, reprodukciją bei kitas organizmo funkcijas.

== Homeostazės ir kraujotakos ryšys. ==
=== Termoreguliacija ===
Daugiausiai kūno šilumos gaminama giliuose organuose, ypač kepenyse, smegenyse, bei susitraukinėjant širdies ir skeleto raumenims. Šiluma gaminama nuolat, net kai aplinkos temperatūra pasiekia tinkamiausią (komforto: 24-25 °C). Fizinio darbo metu šilumos gamyba raumenyse labai didėja. Aplinkos temperatūrai mažėjant, šilumos gamyba didėja, nes energijos vyksmai aktyvėja. Jei aplinkos temperatūra didesnė už tinkamiausią temperatūrą, apykaitos procesai taip pat aktyvėja, bet ne taip intensyviai, kaip mažėjant aplinkos temperatūrai. Kai organizmas atšąla, atsiranda drebulys – ritmiškas raumenų susitraukinėjimas, kurio metu atsipalaiduoja daugiau šilumos ir tokiu būdu organizmas ginasi nuo per didelio jam žalingo atšalimo. Žmonės prisitaikė prie labai įvairaus klimato. Šis prisitaikymas apima tiek evoliucinius fiziologinius, tiek ir sąmoningus kultūrinio vystymosi prisitaikymo būdus (rūbai, patalpų apšiltinimas, šildymas ar kondicionavimas). 
[[Vaizdas:Širdis.png|400px|miniatiūra|dešinėje|Širdis]]

=== Kūno temperatūros palaikymas ir reguliacija ===
Pagrindiniai nervinės reguliacijos centrai yra pogumburyje. Aplinkos temperatūros pokyčiai veikia branduolio ir apvalkalo sričių šilumos ar šalčio receptorius. Nerviniai impulsai veikia centrinę nervų sistemą (CNS), kur svarbiausias yra pogumburis. Be to, pogumburį veikia ir pakitusios temperatūros kraujas (humoralinis kelias). Šie poveikiai – tiek nervinis, tiek humoralinis – skatina veikti vegetacinės sistemos organus, kurie didina ar mažina šilumos gamybą ar jos išsiskyrimą į aplinką.

=== Oda ===
Oda yra svarbi palaikant pastovią kūno temperatūrą (1 pav., 1 lentelė). Ją sudaro du sluoksniai : Antodis – epidermis; Tikroji oda – derma. Po tikrąja oda yra poodis, kuris jungia odą su gilesniais organais. Antodis atlieka apsauginę funkciją. Tikrojoje odoje yra odos dalys, dalyvaujančios vykstant termoreguliacijai: kapiliarai, prakaito liaukos, plaukeliai. Jo išraizgyta kapiliarų. Kai organizme temperatūra kyla, arteriolių raumenys atsipalaiduoja, jos išsiplečia, todėl į kapiliarus priteka daugiau kraujo. Žmogaus oda parausta, daugiau šilumos išskiriama iš organizmo į aplinką. Esant žemai aplinkos temperatūrai, arteriolių sienelių raumenys susitraukia, jos susiaurėja, kraujo tūris kapiliaruose sumažėja, oda pabąla, šiluma neišskiriama iš organizmo. Kūno temperatūra išlieka pastovi.

=== Limfa ===
[[Limfa|Limfos sistema]] – viena sudėtingiausių ir tobuliausių sistemų žmogaus kūne. Jos tikslas – šalinti nuodingas medžiagas iš organizmo, ypač bakterijas, grybelius ir net kai kuriuos parazitus. Beveik vien tik nuo šios sistemos veiklos priklauso organizmo imunitetas. Stiprus imunitetas – puiki sveikata ir ilgas gyvenimas! Limfos sistemą sudaro limfmazgiai, limfagyslės, kapiliarai ir intersticinis (tarpaudininis) skystis. Ji visada teka iš apačios į viršų, nuo pirštų galų iki krūtinės ląstos. Limfos skystis nuplauna kiekvieną organizmo ląstelę ir per limfagysles patenka į limfmazgius. Iš limfmazgių limfos latakais patenka į kraujotaką. Kraujyje ir kepenyse užbaigiami toksinų neutralizavimo procesai, prasidėję limfmazgiuose. '''Pagrindinė limfos sistemos veikla vyksta limfmazgiuose.''' Tai tarsi viso organizmo valymo sistema. Mūsų organizme kiekvieną dieną miršta apie milijardą ląstelių, imuninė sistema tuo pačiu metu naikina virusus ir bakterijas, iš maisto, vandens ir oro patenka nepageidaujamos toksinės medžiagos. Visa tai iš dalies neutralizuoja limfmazgiai. Limfmazgiuose gaminasi limfocitai ir antikūniai, apsaugantys organizmą nuo infekcijų.

Taip pat jie suaktyvina limfagysles ir padeda limfai tekėti į vidinius audinius. Trumpai kalbant, limfinė sistema palaiko vidaus organų švarą Kai sutrinka limfinės sistemos veikla, visos atliekos šalinamos per kitus organus, pavyzdžiu pro odą. Dėl to atsiranda aknė, kitos odos ligos, pablogėja odos būklė. Odos raudonis bei pigmentinės dėmės – taip pat gali būti įspėjamasis ženklas apie limfinės sistemos sutrikimus. Atsiranda kitų (inkstų, žarnyno, kepenų) sutrikimų. Todėl labai svarbu, kad limfinė sistema veiktų be priekaištų.
Limfinė sistema padeda apsivalyti nuo gleivių, kurias iš kūno šalina tik ji, inkstai ir virškinimo traktas. Sutrikusi limfos sistemą gali lemti skausmus apatinėje kūno dalyje, spazmus ir t. t. Iš pat pradžių limfos tekėjimas sutrinka lyties organų srityje, paskui žarnyne, tada [[Prakaito liaukos|prakaito liaukose]] (pažastyse) ir nosies gleivinėje, tonzilėse, gerklose, trachėjoje, bronchuose ir plaučiuose kylant aukštyn limfos tekėjimo kryptimi. Limfmazgių uždegimai sukelia šių organų ligas.

Kai sutrinka '''limfinės sistemos''' veikla, visos atliekos šalinamos per kitus organus, pavyzdžiu pro odą. Dėl to atsiranda aknė, kitos odos ligos, pablogėja odos būklė. Odos raudonis bei pigmentinės dėmės – taip pat gali būti įspėjamasis ženklas apie limfinės sistemos sutrikimus. Atsiranda kitų (inkstų, žarnyno, kepenų) sutrikimų. Todėl labai svarbu, kad limfinė sistema veiktų be priekaištų.
Limfinė sistema padeda apsivalyti nuo gleivių, kurias iš kūno šalina tik ji, inkstai ir virškinimo traktas. Sutrikusi limfos sistemą gali lemti skausmus apatinėje kūno dalyje, spazmus ir t. t. Iš pat pradžių limfos tekėjimas sutrinka lyties organų srityje, paskui žarnyne, tada prakaito liaukose (pažastyse) ir nosies gleivinėje, tonzilėse, gerklose, trachėjoje, bronchuose ir plaučiuose kylant aukštyn limfos tekėjimo kryptimi. Limfmazgių uždegimai sukelia šių organų ligas.

=== Insulinas ir gliukagonas ===
'''Raumeninis audinys''' taip pat aktyviai naudoja kraujo gliukozę ir mažina jos kiekį kraujyje. Raumenyse gliukozės perteklius yra kaupiamas kaip glikogenas. Tam, kad raumenys ir kiti audiniai pasisavintų iš kraujo gliukozę, būtinas kasos hormonas insulinas. Kasa jo daug išskiria, padidėjus gliukozės, aminorūgščių ir acetoninių kūnų kiekiams kraujyje, veikiant kai kuriems vaistams bei hormonams gliukagonui ir sekretinui. Insulino išskyrimą, iš kasos slopina streso hormonai adrenalinas ir noradrenalinas. Insulinas netiesiogiai aktyvina gliukozės nešiklį ir spartina palengvintą gliukozės pernašą pro raumenų ir kitų audinių ląstelių membranas (išskyrus kepenų ląstelių, eritrocitų ir kai kurių nervinių ląstelių membranas). Jei gliukozės kiekis kraujyje nėra labai didelis ir raumenų ląstelėse nėra gliukozės-6-fosfato pertekliaus, tai raumenys sukaupia dideles glikogeno atsargas ir padeda kepenims sumažinti gliukozės kiekį kraujyje.

Tais atvejais, kai audinių ląstelės nereaguoja į insuliną arba kasa jo išskiria per mažai, susergama cukriniu diabetu – liga, apibudinama daugeliu požymių, kurių svarbiausi – hiperglikemija, silpnumas, trošku1ys, gliukozurija (gliukoze šlapime). Cukrinio diabeto, dar vadinamo cukralige, diagnozei patikslinti atliekamas gliukozės toleravimo mėginys. Šį mėginį galima atlikti tik ligoninėse. Ligonis tiriamas rytą,, nevalgęs bent 12 valandų. Jam nustatomas pradinis gliukozės kiekis kraujyje ir duodama išgerti gliukozės tirpalo. Kraujo pavyzdžiai imami kas pusė valandos ir juose tiriama gliukozė. Iš gautų duomenų sudaromas grafikas, vadinamas gliukozės toleravimo kreive, arba kraujo cukraus kreive. Praėjus 90min., [[Gliukozė|gliukozės]] kiekis sergančiojo cukriniu diabetu kraujyje tebėra didelis, tai rodo, kad audiniai blogai pasisavina gliukozę. Toks ligonis turi vartoti insuliną, kuris gerina gliukozės pasisavinimą audiniuose ir mažina jos kiekį kraujyje. Vartojant insuliną, dideja gliukozės toleravimas. Insulino stoka nėra vienintelė priežastis, sukelianti blogą gliukozės toleravimą. Stresas, nutukimas, hipofizės arba antinksčių žievės hiperfunkcija taip pat mažina gliukozės toleravimą ir didina gliukozės kiekį kraujyje.

Trumpalaikio badavimo metu (iki 24 val.) arba laikotarpiu tarp valgio, pvz., nakties miego metu, gliukozės kiekis kraujyje sumažėja iki 3,3 mmol/1. Šiuo atveju kepenyse sukauptas glikogenas yra skaidomas į gliukozę, kuri patenka į kraują,. Glikogeno skaidymą aktyvina hormonai – kasos hormonas gliukagonas, streso hormonai adrenalinas ir noradrenalinas ir skydliaukės hormonas tiroksinas. Visi šie hormonai netiesiogiai aktyvina glikogeno fosforilazę. Išsekus glikogeno atsargoms, kepenų ląstelės gamina gliukozę iš [[Aminorūgštys|aminorūgščių]], [[Laktatas|laktato]], [[Glicerolis|glicerolio]] ir kitų vadinamųjų glikogeninių junginių. Gliukoneogenezę skatina hormonai, i kurių svarbiausi gliukagonas ir antinksčių žievinės dalies hormonai gliukokortikoidai. Gliukagonas ir gliukokortikoidai aktyvina gliukoneogenezės fermentų genus, todėl didėja šių fermentų kiekiai ir gaminama daugiau gliukozės. Gliukagonas taip pat sukelia fosfofruktokinazės-2 fosforilinimą, todėl sumažėja jos aktyvumas ir mažiau gaminama fruktozės-2,6-fosfato, kuris slopina fruktozės difosfatazę – svarbų gliukoneogenezės fermentą. Streso metu gliukoneogenezė taip pačiu aktyvinama, nes streso hormonai adrenalinas ir noradrenalinas aktyvina fruktozės difosfatazę tokiu pačiu būdu kaip ir gliukagonas.

Pastovų gliukozės kiekį kraujyje palaikyti padeda inkstai. Inkstų kanalėliuose gliukozė sugeriama (reabsorbuojama) iš pirminio šlapimo ir vėl grąžinama į kraują. Tai yra aktyvioji pernaša, kuriai reikia ATP. Didžiausias gliukozės reabsorbcijos greitis —350 mg/mm. Jei inkstai nepažeisti, gliukozė reabsorbuojama net tada, kai jos kiekis kraujyje daug didesnis už normalų, – 170–180 mg/l00ml. Tačiau kai šis kiekis didesnis, inkstai nepajėgia gražinti visos pirminiame šlapime esančios gliukozės ir ji išsiskiria su [[Šlapimas|šlapimu]]. Prasideda gliukozurija, kuri yra būdinga cukriniam diabetui ir kai kurioms kitoms ligoms. Jei gliukozuriją sukelia inkstų pažeidimas, ji vadinama inkstų gliukozurija.

Gliukozės koncentracija kraujyje priklauso nuo dietos, žmogaus maisto sudėties, kuri įtakoja hormonų pusiausvyrą. Maždaug po valandos pavalgius maksimali gliukozės koncentracija kraujyje sukelia maksimalų insulino išskyrimą ir minimalų gliukagono išskyrimą (jei valgoma daug angliav).

Jei valgoma daug baltymų turinčio maisto ir mažai virškinamų angliavandenių, gliukozės koncentracija nekinta praėjus valandai ir daugiau po valgio.
Baltymų turintis maistas aktyvina insulino sekrecija ir tuo pačiu metu- gliukagono sekreciją.

Jei žmogus valgo įprastą maistą, tai jo kraujo gliukozės koncentracija kinta priklausomai nuo mitybos režimo. Gliukagono koncentracija maitinantis normaliu režimu yra beveik nekintanti, o insulino pilnai atspindi valgymo režimą.

== Šaltiniai ==
http://priekavos.lt/limfa-organizmo-gyvybes-vanduo/;
https://lt.wikipedia.org/wiki/Termoreguliacija#.C5.BDmogaus_termoreguliacija;
http://nemokamai.moksliniaidarbai.lt/konspektas/355/gliukozes-koncentracijos-kraujyje-valdymo-mechanizmai-gliukagono-gliukokortikoidu-ir-insulino-poveikis/page-3.html;
https://lt.wikipedia.org/wiki/Homeostaz%C4%97. 
https://en.wikipedia.org/wiki/Pericardium
https://en.wikipedia.org/wiki/Cardiac_muscle
http://www.tophdgallery.com/heart-anatomy-labeling.html
http://www.avevitaklinika.lt/lt/seimos-klinika/zinynas/bendra-informacija/anatomija-ir-fiziologija-----------.html
http://biomokslai.blogspot.lt/2010/01/kraujotaka.html
http://www.sveikaszmogus.lt/Straipsniai_zurnale-5535

[[Kategorija:Medicina]]