Revision 4803946 of "Hegemonija" on ltwiki

{{tvarkyti}}
'''Hegemonija''' – vienos grupės dominavimas kitų grupių atžvilgiu, taikant arba netaikant [[represija|represijų]], tam, kad dominuojanti šalis apimtų sferas ir jos iškeltų sąlygų laikytųsi kitos šalys, pavyzdžiui, stipresnės [[valstybė]]s prekybų sutarties galiojimas silpnesnių atžvilgiu. Hegemonija gali kontroliuoti naujų idėjų atsiradimą, taikymą ar pasireiškimą [[visuomenė]]je, pavyzdžiui, vienos galingos grupuotės interesai gali būti užkrauti ir kitoms visuomeninėms grupuotėms.

Hegemonija yra netiesioginė valdymo forma ir imperinis
dominavimas, kuriuo hegemonas (pirmaujanti valstybė – lyderė) valdo
geopolitiškai pavaldžias valstybes panaudodama labiau jėgą bei grasinimus, o ne
kietąją karinę galią<ref>Hassig, Ross (1994). ''Mexico and the Spanish Conquest''. New York: Longman. pp. 23–24. ISBN 0-582-06828-2.</ref>. Senovės Graikijoje (XVIII a. pr. m. e. – VI a. po Kr.)
hegemonija buvo suvokiama kaip politinis – karinis dominavimas tarp kitų miestų
– valstybių<ref>Chernow, Barbara A.; Vallasi, George A., eds. (1994). ''The Columbia Encyclopedia'' (Fifth ed.). New York: Columbia University Press. p. 1215. ISBN 0-231-08098-0.</ref>.

XIX a. hegemonija suvokta kaip vienos iš valstybių geopolitinis
ir kultūrinis dominavimas kitų atžvilgiu. Būtent iš šio požiūrio kilo ''hegemonizmas'' – Didžiosios Galios
(galingiausios pasaulio valstybės) politika orientuota į europiečių hegemoniją
Azijos ir Afrikos žemynuose<ref>Bullock, Alan; Trombley, Stephen, eds. (1999). ''The New Fontana Dictionary of Modern Thought'' (Third ed.). London: HarperCollins. pp. 387–388. ISBN 0-00-255871-8.</ref>. XX-ąjame amžiuje Antonio Gramšis (1891 – 1937 m.)
geopolitinės hegemonijos filosofiją ir sociologiją sujungė į vieną, kultūrinio
hegemono teoriją. Ji teigė, kad viena socialinė klasė gali manipuliuoti
visuomenės vertybių ir papročių sistema tam, kad sukurtų dominuojančią
valdančiosios klasės pasaulėžiūrą – požiūrį, kuris pateisina buržua dominavimo
kitų visuomenės socialinių klasių atžvilgiu išlaikymą<ref>Bullock, Alan; Trombley, Stephen, eds. (1999). ''The New Fontana Dictionary of Modern Thought'' (Third ed.). London: HarperCollins. pp. 387–388. ISBN 0-00-255871-8.</ref><ref>Upton, Clive; Kretzschmar, William A.; Konopka, Rafal (2001). ''Oxford Dictionary of Pronunciation for Current English''. Oxford University Press. ISBN 0-19-863156-1.</ref><ref>''Oxford English Dictionary''</ref>.

Tapusi hegemonu, valstybė kuria imperinio dominavimo pamatus
visų pirma naudodamasi kultūriniu imperializmu, kurio dėka valstybė – hegemonas
diktuoja vidaus politikos kryptis, visuomenės tapatybės suvokimą silpnesniųjų valstybių
atžvilgiu. Tokiu būdu hegemonas išlaiko sau palankią aplinką ir įtakos zoną bei
minėtąsias valstybes gali veikti tiek iš vidaus - remdamas jų vyriausybę, tiek
iš išorės – į valdžios poziciją pastatant pačiam hegemonui palankią vyriausybę.
Primesdamas savo pasaulėžiūrą kitoms valstybėms, hegemonas transformuoja
kietosios karinės galios imperializmą – dominavimą į abstrakčią galią, kuri
palaiko ''status quo'' bei netiesioginį imperinį dominavimą<ref>http://www.flagrancy.net/timeline.html</ref>. Bet kokios
revoliucijos, maištai ir kiti neramumai (socialiniai, politiniai, ekonominiai,
kariniai) yra malšinami hegemonui tiesiogiai neįsitraukiant. Tam hegemonas
panaudoja netiesioginį spaudimą veikiant maištininkų grupių viduje ir jas
pamažu ardant, arba panaudojant policijos ar kariuomenės pajėgas neramumas prislopinti.
Kaip to pavyzdžius būtų galima pateikti Ispanijos ar Britų imperijas, XIX a. ar
XX a. suvienytos Vokietijos Reichą  (1871
– 1945 m.)<ref>http://www.flagrancy.net/timeline.html</ref>, XX a. pabaigos Jungtines Amerikos Valstijas<ref>http://www.flagrancy.net/timeline.html</ref>.

== '''Istorija''' ==

XVIII – I a. pr. m. e.

Klasikinės antikos
laikotarpio hegemonų pavyzdžiai:

·        
miestas – valstybė Sparta turėjo įgijęs
Peloponeso Lygos hegemono statusą (nuo VI iki IV a. pr. m. e.) 

·        
Karalius Filipas II Makedonietis – Korinto Lygos
hegemonas (337 m. pr. m. e.)

·        
Atenų dominavimas Delo lygoje (478 – 404 m. pr.
Kr.)

XV – XIX a.

Viduramžių Italijoje hegemono statusą buvo įgiję Medičiai,
kuomet valdė Tuskaniją ir vilnos gamybą. XVII a. Olandija pirmą kartą iš visų
pasaulio šalių pasiekė prekybinę hegemoniją. Prancūzijoje karaliuos Liudvikas
XIV (1638 – 1715 m.) ir imperatorius Napoleonas I (1799 – 1815 m.) Prancūzijos
hegemoniją pasiekė per kultūrinį, ekonominį ir karinį dominavimą didžiojoje
dalyje žemyninės Europos. Po Napoleono pralaimėjimo iškilo naujas hegemonas –
Britų imperija, kuri tapo didžiausia imperija per visą žmonijos istoriją. 

XX a.

SSRS (1922 – 1991 m.), nacių Vokietija (1933 – 1945 m.) ir
JAV (nuo 1823 m. iki dabar) nuolat siekė iš pradžių regioninio dominavimo, o po
to ir hegemono statuso<ref>http://www.flagrancy.net/timeline.html</ref>. Dėl šio siekio Vokietija pradėjo II – ąjį pasaulinį
karą, o po jo sekęs Šaltasis karas buvo SSRS ir JAV varžybos dėl hegemono
statuso. XX a. viduryje konfliktas dėl hegemono statuso įžvelgtinas ir
valstybių sąjungų  konkuravime. Toks
konkuravimas buvo akivaizdus tarp komunistinio Varšuvos pakto šalių ir
kapitalistinio NATO. Šiose varžybose buvo naudojamas tiek netiesioginis
poveikis varžovui (ginklavimosi varžybos), tiek tiesioginis (Vietnamo, Korėjos
karai). Tokiu būdu buvo siekiama destabilizuoti varžovę ir tuo pačiu priartėti
prie hegemono statuso. 

XXI a.

Pasibaigus Šaltajam karui, prancūzų politikas Hubert Védrine pavadino JAV hegemonine super galia. Tokį
teiginį jis pagrindė vienašališkų karinių veiksmų pavyzdžiais, ypač Irako karo
atveju. Tuo tarpu JAV politinių mokslų atstovai John Mearsheimer ir Joseph Nye manė, kad JAV nėra hegemonas, kadangi net
šiai valstybei nepakanka finansinių ir karinių resursų primesti visišką
pasaulinę hegemoniją<ref>http://www.flagrancy.net/timeline.html</ref>. 

== Geografija ==
Žymus neo – marksistas
Henri Lefebvre teigė, kad geografinė lokacija nėra neveiksni aplinkybė
socialiniams santykiams. Anot jo, žmogaus geografinė padėtis suvokiama per
trilypę psichologinės, socialinės ir fizinės erdvės prizmę, todėl hegemonija
yra procesas įtakotas geopolitikos.

== Politikos mokslai ==
XIX a. istoriniuose veikaluose hegemonija apibūdinta vienos
valstybės valdžia ir įtaka kitų atžvilgiu. Iš to sekė, kad hegemonizmu buvo
žymima Didžiųjų Galių - valstybių politika siekiant įgyti hegemono statusą
(netiosioginis imperinis valdymas), iš kurio vėliau sekė imperializmas
(tiesioginis imperinis valdymas). XX a. pr. tarptautinių santykių mokslų
srityje italų marksistų filosofas A. Gramšis išvystė kultūrinio dominavimo
teoriją (ekonominių klasių analizė) į kurią įtraukė ir socialinės klasės
sąvoką. Iš to atsiradusi sociologinė – filosofinė kultūrinės hegemonijos
teorija analizavo visuomenines normas, kurių dėka susiformavo visuomeninės
struktūros (socialinės ir ekonominės klasės). Būtent to dėka, anot A. Gramšio,
valdantieji sluoksniai – klasė įgavo įrankį plėsti kultūrinį dominavimą ir
primesti savo pasaulėžiūrą bei vertybes, teisinti socialinio, politinio ir
ekonominio ''status qou'' išlaikymą kaip natūralų, neišvengiamą ir naudingą
kiekvienai socialiniai klasei, o ne tik valdančiąjam elitui<ref>Chernow, Barbara A.; Vallasi, George A., eds. (1994). ''The Columbia Encyclopedia'' (Fifth ed.). New York: Columbia University Press. p. 1215. ISBN 0-231-08098-0.</ref><ref>Bullock, Alan; Trombley, Stephen, eds. (1999). ''The New Fontana Dictionary of Modern Thought'' (Third ed.). London: HarperCollins. pp. 387–388. ISBN 0-00-255871-8.</ref><ref>Holsti, K. J. (1985). ''The Dividing Discipline: Hegemony and Diversity in International Theory''. Boston: Allen & Unwin. ISBN 0-04-327077-8.</ref>.

Iš A. Gramšio analizės kilo politikos mokslų hegemonijos
sąvokos apibūdinimas – ''lyderystė''. Tam
pagrįsti gali būti pateikiami istoriniai Prūsijos (kariniu ir kultūriniu
pobūdžiu dominuojančios Rytų Vokietijos provincijos) bei tokios asmenybės kaip
Napoleonas Bonapartas lyderystė Konsulate (1799 – 1804)<ref>Cook, Chris (1983). ''Dictionary of Historical Terms''. London: MacMillan. p. 142. ISBN 0-333-44972-X.</ref>.  Hegemonijoje ir socialistinėje strategijoje
(1985 m.) Ernestas laclau ir Chantal Mouffe hegemoniją apibūdino kaip
politinius galios santykius, kuriuose pavaldi visuomenė nesąmoningai vykdo
jiems svetimus ir nenaudingus socialinius veiksmus,  tarnaujančius imperiniams hegemono
interesams. Hegemono galia susideda iš karinių, politinių ir ekonominių
santykių, kurie išreiškiame politinio diskurso metu<ref>Laclau, Ernest; Mouffe, Chantal (2001). ''Hegemony and Socialist Strategy'' (Second ed.). London: Verso. pp. 40–59, 125–144. ISBN 1-85984-330-1.</ref>. Beyeris analizavo
šiuolaikinę JAV hegemonijos atvejį ir tam pagrįsti pateikė Pasaulinio karo su
terorizmu pavyzdį bei pateikė mechanizmus ir procesus, kuriais anot jo JAV
vykdo hegemoninį dominavimą – valdymą<ref>Beyer, Anna Cornelia (2010). ''Counterterrorism and International Power Relations''. London: I. B. Tauris. ISBN 978-1-84511-892-1.</ref>.  

== Šaltiniai ==
<references />[[Kategorija:Valdymo formos]]