Revision 7558 of "Palata Nr. 6" on ltwikisource

{{antraštė
| pavadinimas = Palata Nr. 6 (Палата № 6)
| autorius = Антон Павлович Чехов
| pastabos = Pirmą kartą publikuota 1892 m.<br />
Vertėjas J. Paukštelis.
}}
{{Copyvio}}
=== I ===

Ligoninės kieme stovi nedidelis flygelis, o aplink jį ištisa giria varnalėšų, dilgėlių ir laukinių kanapių. Jo stogas surūdijęs, kaminas pusiau nugriuvęs, prieangio laipteliai supuvę ir apžėlę žole, o tinko belikusios tiktai žymės. Priekiniu fasadu jis atgręžtas į ligoninę, užpakaliniu - žiūri į lauką, nuo kurio jį skiria pilka ligoninės tvora su vinimis. Tos vinys smaigaliais į viršų, ir tvora, ir pats flygelis turi tą ypatingą niaurią, nelemtą išvaizdą, kokia būna pas mus tik ligoninių ir kalėjimų trobesių.

Jeigu jūs nebijote susidilginti, tai eime siauru takiuku į flygelį ir pasižiūrėkime, kas jame dedasi. Atvėrę pirmutines duris, įeiname į priemenę. Čia pasieniais ir palei krosnį suversti tikri kalnai ligoninės šlamšto. Čiužiniai, seni suplyšę chalatai, kelnės, marškiniai su mėlynais ruoželiais, niekam nebetinkamas, nudėvėtas apavas, - visi tie driskalai suversti į krūvas, sumaigyti, sujaukti, pūva ir bjauriai dvokia.

Ant šlamšto visada, įsikandęs pypkę, guli sargas Nikita, senas atitarnavęs kareivis parudavusiais antsiuvais. Jo veidas rūškanas, išsekęs, antakiai nukarę, ir dėl to jo išraiška primena stepių aviganį šunį, nosis raudona; ūgio jis neaukštas, iš pažiūros sudžiuvęs ir gyslotas, bet stotas jo imponuojantis ir kumščiai atsakantys. Jis yra iš tų nedidelio proto klusnių, pareigingų, griežtų ir striuko sumetimo žmonių, kurie visų labiausiai pasauly mėgsta tvarką ir todėl yra įsitikinę, kad žmogų reikia mušti. Jis muša į veidą, į krūtinę, į nugarą, į kur tik pakliūva ir yra įsitikinęs, kad be to nebūtų čia tvarkos.

Toliau jūs įeinate į didelį erdvų kambarį, kuris užima visą flygelį, jei neskaitysime priemenės. Sienos čia nuteptos drumzlinai mėlyna spalva, lubos apsmilkusios kaip dūminėj pirkioj, - aišku, kad žiemą čia krosnys rūksta ir esti smalkių. Langai iš vidaus apibjauroti geležinėmis grotomis. Grindys pilkos ir šerpetotos. Dvokia rūgščiais kopūstais, dagties sviltais, blakėmis ir amoniaku, ir ta smarvė iš pat pradžių daro jums tokį įspūdį, tartum jūs būtumėt įėję į žvėryną.

Kambaryje stovi lovos, sraigtais prisuktos prie grindų. Ant jų sėdi ir guli žmonės mėlynais ligoninės chalatais ir pagal senovės madą su kalpokais. Tai - bepročiai.

Iš viso jų čia penketas. Tik vienas kilmingo luomo, o visi kiti miestiečiai. Pirmasis nuo durų - aukštas sausas miestietis rudais žvilgančiais ūsais ir užverktomis akimis - sėdi galvą parėmęs ir žiūri į vieną tašką. Dieną naktį jis liūdi, linguodamas galvą, dūsaudamas ir graudžiai šypsodamas; kalbose jis retai tedalyvauja ir į klausimus paprastai neatsakinėja. Valgo ir geria jis mechaniškai, kada duoda. Kiek galima spręsti iš kamuojančio, sprangaus kosulio, liesumo ir skruostų paraudimo, kam prasidėjusi džiova.

Po jo eina mažutis, gyvas, labai judrus senis su smaila barzdžiuke ir juodais, garbanotais it negro plaukais. Dieną jis vaikštinėja po palatą nuo lango prie lango arba sėdi ant savo lovos, turkiškai parietęs kojas, ir be paliovos kaip sniegena švilpauja, tyliai dainuoja ir kikena. Vaikišką linksmumą ir gyvą būdą parodo jis naktį, kada atsikelia pasimelsti, tai yra padunksenti sau kumščiais į krūtinę ir paknibinėti duris pirštu. Tai žydas Moiseika, kvailutis, pamišęs prieš dvidešimt metų, kai jam sudegė kepurių dirbtuvė.

Iš visų palatos Nr. 6 gyventojų tik jam vienam leidžiama išeiti iš flygelio ir net iš ligoninės kiemo į gatvę. Ta privilegija jis naudojasi nuo seno, turbūt kaip ligoninės senbuvis ir kaip tylus, niekam nieko nedarantis kvailutis, miesto juokdarys, kurį jau seniai žmonės priprato matyti gatvėse, apsuptą vaikėzų ir šunų. Su chalačiuku, su juokingu kalpoku ir su šlepetėmis, kartais basas ir ne be kelnių, jis vaikščioja gatvėmis, stabteldamas ties vartais ir krautuvėmis, ir prašo kapeikėlės. Vienoj vietoj jam duoda giros, o kitoj duonos, trečioj - kapeikėlę, tad grįžta jis į flygelį paprastai sotus ir turtingas. Visa, ką jis parsineša, atima iš jo Nikita savo naudai. Daro tai kareivis šiurkščiai, piktai, išversdamas kišenes ir šaukdamas Dievą liudininku, kad jis niekuomet daugiau nebeleisiąs žydo į gatvę ir kad netvarka pasauly jam visų blogiausias dalykas.

Moiseika mėgsta patarnauti. Jis draugams paduoda vandens, užkloja juos, kai jie miega, prižada kiekvienam parnešti iš gatvės po kapeikėlę ir pasiūti po naują kepurę; jis šaukštu peni savo kaimyną iš kairės pusės, paralitiką. Daro jis tai ne iš gailesčio ir ne kokiais nors humaniškais sumetimais, o pamėgdžiodamas savo kaimyną iš dešinės pusės, Gromovą, ir nejučiomis pasiduodamas jo valiai.

Ivanas Dmitričius Gromovas, trisdešimt trejų metų vyriškis, bajorų kilmės, buvęs teismo antstolis ir gubernijos sekretorius, serga persekiojimo manija. Jis arba lovoje guli, susirietęs į kamuoliuką, arba vaikščioja iš kampo į kampą, tarytum norėdamas prasivaikščioti, o sėdi jis labai retai. Visada jis susijaudinęs, suirzęs ir pasitempęs, kažkoks nerimastingas, lyg laukiąs ko. Užtenka mažiausio šiugždesio priemenėje ar šūktelėjimo kieme, ir jis jau pakelia galvą ir ima klausytis: ar ne pas jį čia kas ateina? Ar ne jo ieško? Ir jo veide tuomet reiškiasi begalinis nerimas ir šlykštėjimasis.

Man patinka jo platus veidas su išsišovusiais žandikauliais, visada išblyškęs ir nelaimingas, kaip veidrodyje atspindįs kovos ir nuolatinio siaubo nukamuotą sielą. Grimasos jo keistos ir liguistos, bet veido bruožai, gilios ir tikros kančios įbrėžti, yra švelnūs, protingi ir inteligentiški, o akyse šiltas, sveikas spindesys. Patinka man jis pats, rimtas, paslaugus ir nepaprastai švelnus su visais, be Nikitos. Jei kas išmeta sagą ar šaukštą, jis greitai pašoka nuo lovos ir pakėlęs paduoda. Kiekvieną rytą jis sveikina draugus, linkėdamas jiems labo ryto, guldamas linki jiems labos nakties.

Be nuolatinio pasitempimo ir grimasų darymo, jo beprotybė reiškiasi dar štai kuo. Kartais vakarais jis susisiausto savo chalatėliu ir, visas drebėdamas, kalendamas dantimis, ima greitai vaikščioti įstrižai kambario ir tarp lovų. Atrodo, lyg jį krėstų smarkus drugys. Iš staigių sustojimų ir žvilgčiojimų į draugus matyti, kad jam norisi kažką labai svarbaus pasakyti, bet turbūt sumesdamas, kad jo nesiklausys ar nesupras, jis nekantriai krestelia galvą ir žingsniuoja toliau.

Bet greitai noras kalbėti nuveikia visokius sumetimus, ir jis duoda sau valią, ir kalba karštai ir aistringai. Jo kalba padrika, karštligiška, nelyginant kliedėjimas, smarki ir ne visada suprantama, bet užtat joje girdėti - ir žodžiuose, ir balse - kažkas nepaprastai gera. Kai jis kalba, jūs pajuntate jame beprotį ir žmogų. Sunku perteikti popieriuje jo beprotišką byloseną. Kalba jis apie žmogaus niekšybę, apie smurtą, minantį po kojomis tiesą, apie gražų gyvenimą, koks ilgainiui būsiąs žemėje, apie langų grotas, kiekvieną akimirksnį jam primenančias smurtininkų proto striukumą ir žiaurumą. Išeina pakrikas, nesklandus popuri iš senų, bet dar neišdainuotų dainų.

=== II ===

Prieš dvylika penkiolika metų mieste, pačioje didžiojoje gatvėje, savuose namuose gyveno valdininkas Gromovas, žmogus solidus ir pasiturintis. Jis turėjo du sūnus: Sergejų ir Ivaną. Būdamas jau ketvirto kurso studentas, Sergejus susirgo greitąja džiova ir mirė, ir toji mirtis tartum davė pradžią visai eilei nelaimių, kurios staiga pasipylė ant Gromovų šeimos. Savaitei praslinkus po Sergejaus mirties, senis tėvas buvo atiduotas teismui už suklastojimus ir išeikvojimus ir veikiai mirė šiltine kalėjimo ligoninėje. Namai ir visas inventorius buvo parduoti iš varžytinių, ir Ivanas Dmitričius su motina liko be jokių išteklių.

Pirmiau, prie tėvo galvos, Ivanas Dmitričius, gyvendamas Peterburge, kur jis mokėsi universitete, kas mėnesį gaudavo šešiasdešimt septyniasdešimt rublių ir neturėjo jokio supratimo apie skurdą, o dabar jam teko griežtai pakeisti savo gyvenimą. Nuo ryto iki vakaro jis už skatikus turėjo davinėti pamokas, pelnytis iš perrašinėjimo ir vis tiek badauti, nes visą uždarbį reikėdavo siųsti motinai, kad ši galėtų pramisti. Tokio gyvenimo Ivanas Dmitričius neišlaikė; jis nusiminė, sunyko ir, metęs universitetą, išvažiavo namo. Čia, miestely, jis per protekciją gavo mokytojo vietą apskrities mokykloje, bet su kolegomis nesutiko, mokiniams nepatiko ir vietą greitai metė. Mirė motina. Apie pusę metų jis vaikščiojo be vietos, misdamas tik duona ir vandeniu, paskui tapo teismo antstoliu. Tą tarnybą jis ėjo tol, kol buvo atleistas dėl ligos.

Jis niekad, net jaunuose studento metuose, neatrodė sveikas. Visada jis būdavo išblyškęs, liesas, opus peršalti, mažai valgydavo ir blogai miegodavo. Nuo vieno stikliuko vyno jam imdavo suktis galva ir užeidavo isterika. Jį visados traukdavo prie žmonių, bet dėl savo irzlaus būdo ir įtarumo jis su niekuo arčiau nesusiėjo ir draugų neturėjo. Apie miestiečius jis visada atsiliepdavo su panieka sakydamas, kad šiurkštus jų stačiokiškumas ir apsnūdęs, gyvuliškas gyvenimas atrodą jam šlykštūs ir pasibjaurėtini. Kalbėdavo jis tenoru, garsiai, karštai ir ne kitaip, kaip piktindamasis, arba entuziastiškai ir stebėdamasis, bet visada nuoširdžiai. Apie ką tik, būdavo, su juo sušneki, jisai vis priveda prie to paties: mieste trošku ir nuobodu gyventi, visuomenė neturi aukštesnių interesų, ji gyvena blankų, beprasmišką gyvenimą, įvairindama jį smurtu, šiurkščiu ištvirkavimu ir veidmainyste; niekšai sotūs ir apsirengę, o sąžiningieji minta trupiniais; reikalingos mokyklos, vietinis padorios krypties laikraštis, teatras, viešos paskaitos, glaudus inteligentinių jėgų susibūrimas; reikia, kad visuomenė įsisąmonintų ir pasibaisėtų. Piešdamas žmones, jis krėsdavo tirštus dažus, tiktai baltus ir juodus, jokių atspalvių nepripažindamas; žmones dalijo tik į dvi dalis - doruosius ir niekšus, - vidurio jam nebuvo. Apie moteris ir meilę visada jis kalbėdavo aistringai, entuziastiškai, bet nė karto nebuvo įsimylėjęs.

Miesto žmonės, nepaisydami jo griežtų sprendimų ir nervingumo, jį mylėjo ir už akių švelniai vadino Vania. Jo įgimtas delikatumas, paslaugumas, valyvumas, moralinis švarumas ir nudružęs surdutėlis, liguista išvaizda ir šeimos nelaimės žadino gerą, šiltą ir liūdną jausmą; be to, jis buvo puikiai išsilavinęs ir apsiskaitęs, miestiečių manymu, žinojo viską ir mieste buvo nelyginant kokia vaikščiojanti enciklopedija.

Skaitė jis labai daug. Būdavo, vis sėdi klube, nervingai pešioja barzdelę ir sklaidinėja žurnalus ar knygas, ir iš jo veido matyti, kad jis ne skaito, o ryte ryja vos spėdamas kramtyti. Reikia manyti, kad skaitymas buvo vienas iš liguistų jo įpročių, nes jis vienodai godžiai puldavo prie visko, kas tik pakliūdavo jam po ranka, net prie pernykščių laikraščių ir kalendorių. Namie jis visada skaitydavo gulėdamas.

=== III ===

Vieną rudens rytą, pasistatęs palto apykaklę ir šlepsėdamas per purvyną skersgatviais ir galukiemėmis, Ivanas Dmitričius ėjo pas kažkurį miestietį išieškoti skolos pagal vykdomąjį raštą. Nuotaika jo buvo niūri, kaip ir visada rytmečiais. Viename skersgatvy sutiko jis du kalinius su geležiniais pančiais ir keturis ginkluotus jų palydovus. Anksčiau Ivanas Dmitričius labai dažnai susitikdavo kalinius, ir kiekvieną kartą jam būdavo jų gaila ir nejauku žiūrėti, o dabar šis susitikimas padarė jam kažkokį ypatingą, keistą įspūdį. Jam staiga kažkodėl pasirodė, kad ir jį taip pat gali sukaustyti geležiniais pančiais ir tokiu pat būdu varyti per purvyną į kalėjimą. Apsilankęs pas miestietį ir grįždamas namo, prie pašto jis sutiko pažįstamą policininką, šis pasisveikino ir paėjo su juo kelis žingsnius gatve, ir kažkodėl jam tai pasirodė įtartina. Namie visą dieną jam nėjo iš galvos kaliniai ir kareiviai su šautuvais, ir nesuprantamas vidinis nerimas trukdė jam skaityti ir susikaupti. Vakare jis nedegė žiburio, o naktį nemigo ir vis galvojo, kad jį gali areštuoti, sukaustyti ir pasodinti į kalėjimą. Jis nesižinojo kaltas nė kokiu nusikalstamuoju darbu ir galėjo garantuoti, kad nė ateityje niekada nieko neužmuš, nepadegs ir neapvogs; bet ar sunku nusikalsti netyčiomis, nenoromis, ir argi nėra galimas šmeižtas, pagaliau - teismo apsirikimas? Juk ne be reikalo šimtmečiais moko liaudies patirtis tarbos ir kalėjimo neatsižadėti. O teismui apsirikti, su dabartine teisenos tvarka, labai lengva, ir nieko čia nėra nepaprasto. Žmonės, tarnybiškai, dalykiškai traktuoją svetimas kančias, pavyzdžiui, teisėjai, policininkai, gydytojai, ilgainiui dėl įpratimo tiek apsigeležuoja, jog nė norėdami paskui nebegali elgtis su savo klientais kitaip, kaip tik formaliai; šiuo atžvilgiu jie niekuo nesiskiria nuo kaimiečio, kuris kieme pjauna avinus ar veršius ir nepastebi kraujo. O kada formaliai, beširdiškai elgiesi su asmenybe, tai, kad iš nekalto žmogaus atimtum visas teises ir nuteistum jį katorgon, teisėjui reikia tik vieno dalyko: laiko. Tereikia laiko atlikti šiokiems tokiems formalumams, už kuriuos teisėjui moka algą, o paskui - viskas baigta. Ieškok paskui teisybės ir gynybos tame mažame, purviname miesteliūkšty, už dviejų šimtų varstų nuo geležinkelio! Bet argi ne juokinga galvoti apie teisybę, kada kiekvienas smurtas visuomenės sutinkamas kaip išmintinga ir tikslinga būtinybė, o kiekvienas gailestingumo aktas, pavyzdžiui, išteisinamasis sprendimas, sukelia ištisą audrą nepasitenkinimo ir keršto jausmų?

Rytą Ivanas Dmitričius pakilo iš lovos siaubo apimtas, su šaltu prakaitu ant kaktos, visai jau įsitikinęs, kad kiekvienu momentu jį gali areštuoti. Jeigu tos slogios vakar dienos mintys taip ilgai nesitraukia šalin, - galvojo jis, - tai, vadinas, jose yra dalis teisybės. Iš tikrųjų, negi jos galėjo be jokios priežasties ateiti jam į galvą.

Policininkas neskubėdamas praėjo pro jo langą: tai ne be reikalo. Štai du žmonės sustojo ties jo namu ir tyli. Kodėl jie tyli?

Ir Ivanui Dmitričiui prasidėjo kankinamos dienos ir naktys. Visi žmonės, praeiną pro langus ir įeiną į kiemą, kam atrodė šnipai ir sekliai. Vidurdienį apskrities policijos viršininkas paprastai pravažiuodavo pora arklių gatve; jis važiuodavo iš savo užmiestinio dvaro į policijos valdybą, bet Ivanui Dmitričiui kiekvienąsyk atrodydavo, kad jis važiuoja per smarkiai ir su kažkokia ypatinga veido išraiška: matyt, skuba paskelbti, kad mieste aptiktas labai svarbus nusikaltėlis. Kam nors skambtelėjus ar pasibeldus į vartus, Ivanas Dmitričius krūptelėdavo; jam būdavo kančia, kai pas šeimininkę jis sutikdavo naują žmogų; susitikęs policininkus ir žandarus, jis šypsodavosi ir švilpaudavo, kad atrodytų ramus. Kiauras naktis jis nemiegojo, laukdamas arešto, bet garsiai knarkė ir dūsavo lyg miegąs, kad šeimininkei atrodytų, jog jis miega; juk jeigu nemiega, tai, vadinas, jį kankina sąžinės priekaištai - koks kaltumo įrodymas! Faktai ir sveika logika jį įtikinėjo, jog visa ta baimė - nesąmonė ir psichopatija, jog areštas ir kalėjimas, plačiau į reikalą pažiūrėjus, nėra, tikrai sakant, jokia baisenybė, - kad tik sąžinė būtų rami; bet juo protingiau ir logiškiau jis galvojo, juo didesnis jame darėsi vidaus nerimas. Tai buvo panašu, kaip kad vienas atsiskyrėlis norėjo išsikirsti sau vietelę niekieno nevaikščiotoje girioje, - juo stipriau jis kirto, juo tankiau ir smarkiau giria kerojosi. Galų gale Ivanas Dmitričius, matydamas, kad tai tuščias darbas, visai liovėsi galvojęs ir visai pasidavė nevilčiai ir baimei.

Jis ėmė šalintis ir vengti žmonių. Tarnyba jam ir pirmiau buvo atgrasi, dabar ji pasidarė jam nebepakenčiama. Jis bijojo, kad jo kaip nors neapgautų - nepastebimai įdės jam į kišenę kyšį ir paskui apkaltins, arba jis pats netyčia valdiškuose raštuose padarys klaidą, lygią suklastojimui, arba pames svetimus pinigus. Keista, kad anksčiau niekad jo mintis nebūdavo tokia lanksti ir išradinga kaip dabar, kada jis kiekvieną dieną išgalvodavo tūkstančius įmantriausių pretekstų rimtai baimintis dėl savo laisvės ir garbės. Bet užtat žymiai susilpnėjo jo domėjimasis išoriniu pasauliu, ypač knygomis, ir smarkiai sušlubavo atmintis.

Pavasarį, kai nutirpo sniegas, dauboje ties kapinėmis buvo rasti du apipuvę lavonai - senės ir vaiko, su smurto mirties žymėmis. Mieste tik ir tekalbėjo apie tuos lavonus ir nežinomus žmogžudžius. Ivanas Dmitričius, kad kas nepagalvotų, jog tai jis nužudė, vaikščiodavo gatvėmis ir šypsodavosi, o susitikęs pažįstamus blykšdavo, rausdavo ir imdavo tikinti, kad nėra niekšingesnio nusikaltimo, kaip žudyti silpnus ir beginklius. Bet tas melas greit jį nuvargino, ir jis, kurį laiką pagalvojęs, nutarė, kad jo padėtyje geriausia - tai pasislėpti šeimininkės rūsyje. Rūsyje jis ištupėjo visą dieną, paskui naktį ir kitą dieną, labai sušalo ir, sulaukęs tamsos, slapta kaip vagis nulindo į savo kambarį. Iki aušros jis išstovėjo vidury kambario nekrutėdamas ir klausydamasis. Anksti rytą, saulei dar netekėjus, pas šeimininkę atėjo krosnininkai. Ivanas Dmitričius gerai žinojo, kad jie atėjo perstatyti virtuvėje krosnies, bet baimė jam pašnibždėjo, kad čia policininkai, persirengę krosnininkais. Patylomis jis išėjo iš buto ir, siaubo pagautas, be kepurės ir surduto ėmė bėgti gatve. Jį vijosi lodami šunys, kažkur užpakaly šūkavo mužikas, ausyse švilpė vėjas, ir Ivanui Dmitričiui rodėsi, kad viso pasaulio smurtas susirinko už jo nugaros ir jį vejasi.

Jį sulaikė, parvedė namo ir šeimininkę išsiuntė pakviesti daktaro. Daktaras Andrejus Jefimyčius, apie kurį bus kalbama vėliau, liepė dėti ant galvos šaltus kompresus ir gerti lauralapės kryklės lašų, liūdnai palingavo galvą ir išėjo šeimininkei pasakęs, kad daugiau jis nebeateisiąs, nes nederą trukdyti žmonėms eiti iš proto. Kadangi namie nebuvo iš ko gyventi ir gydytis, tai netrukus Ivaną Dmitričių nugabeno į ligoninę ir paguldė venerinių ligonių palatoje. Jis nemiegojo naktimis, varinėjo kaprizus ir nedavė ligoniams ramybės, ir netrukus Andrejaus Jefimyčiaus paliepimu jis buvo perkeltas į palatą Nr. 6.

Po metų Ivaną Dmitričių mieste jau visiškai užmiršo, ir jo knygos, šeimininkės suverstos į roges pašiūrėje, vaikėzų buvo išnešiotos.

=== IV ===

Ivano Dmitričiaus kaimynas iš kairės pusės, kaip jau esu sakęs, - žydas Moiseika, o kaimynas iš dešinės - taukais aptekęs, beveik apvalus mužikas iškvėšusiu, visai proto nerodančiu veidu. Tai nėmaž nejudantis, ėdrus ir nešvarus gyvūnas, seniai jau netekęs sugebėjimo galvoti ir jausti. Nuo jo nuolat eina aštri, dvasią imanti smarvė.

Nikita, kuris jį kuopia, muša jį baisiai, iš viso peties, negailėdamas savo kumščių, ir čia baisu ne tai, kad jį muša - prie to galima priprasti, - o tai, kad tas iškvėšęs gyvulys neatsiliepia į smūgius nei garsu, nei judesiu, nei akių išraiška, o tik truputį svirduliuoja kaip sunki statinė.

Penktas ir paskutinis palatos Nr. 6 gyventojas - miestietis, kitados tarnavęs pašte korespondencijos skirstytoju, mažutis apyliesis blondinas gero, bet truputį klastingo veido. Sprendžiant iš protingų, ramių akių, aiškiai ir linksmai žiūrinčių, jis žmogus buklus ir savo galvoje slepia kažkokią labai svarbią ir malonią paslaptį. Po priegalviu ir po čiužiniu jis turi kažką tokio, ko niekam nerodo, bet ne iš baimės, kad gali jam atimti ar pavogti, o iš drovumo. Kartais jis prieina prie lango ir nusigręžęs nuo draugų, užsideda kažką ant krūtinės ir pasilenkęs žiūrisi; jei tuo metu prie jo prieisi, tai jis susigės ir nuo krūtinės kažką nuplėš. Bet jo paslaptį nesunku atspėti.

- Pasveikinkit mane, - dažnai jis sako Ivanui Dmitričiui, - aš esu pristatytas antrojo laipsnio Stanislavui su žvaigžde. Antrąjį laipsnį su žvaigžde duoda tik užsieniečiams, bet man kažkodėl nori padaryti išimtį, - šypsosi jis ir suglumęs trauko pečiais. - To jau, turiu prisipažinti, nelaukiau.

- Aš apie tai nieko nenusimanau, - niūriai pareiškia Ivanas Dmitričius.

- Bet žinote, ką aš anksčiau ar vėliau pasieksiu? - tęsia toliau buvęs korespondencijos skirstytojas, klastingai mirkčiodamas. - Aš būtinai gausiu Švedijos „Poliarinę žvaigždę“. Ordinas toks, kad dėl jo verta pasistengti. Baltas kryžius ir juodas kaspinas. Tai labai gražu.

Turbūt niekur kitoj vietoj gyvenimas nėra toks vienodas kaip flygelyje. Rytą, be paralitiko ir storojo mužiko, ligoniai priemenėje prausiasi iš didelės rėčkos ir šluostosi chalatų skvernais; paskui iš alavinių produktų geria arbatą, kurią Nikita atneša iš didžiojo korpuso. Kiekvienam paskirta po vieną puoduką. Vidurdienį valgo rūgščią kopūstienę ir košę, vakare - vėl košę, likusią po pietų. Protarpiais jie guli, miega, žiūri pro langus ir vaikščioja iš kampo į kampą. Ir taip kasdien. Net buvęs korespondencijos skirstytojas kalba vis apie tuos pačius ordinus.

Šviežių žmonių retai kada mato palata Nr. 6. Naujų pamišėlių daktaras seniai jau nebepriima, o mėgėjų lankyti beprotnamius nedaug tėra šiame pasaulyje. Kartą per du mėnesius flygely apsilanko Semionas Lazaričius, kirpėjas. Kaip jis bepročius kerpa ir kaip Nikita padeda jam tą darbą dirbti, ir koks kiekvienąsyk ligonių tarpe kyla sąmyšis, pasirodžius girtam, besišypsančiam kirpėjui, apie tai mes nekalbėsime.

Be kirpėjo, į flygelį niekas neužsuka. Ligoniai pasmerkti diena iš dienos matyti vieną tik Nikitą.

Betgi neseniai ligoninės korpuse pasklido gana keistas gandas.

Buvo paleistas gandas, kad palatą Nr. 6 ėmęs lankyti daktaras.

=== V ===

Keistas gandas!

Daktaras Andrejus Jefimyčius Raginas - savotiškai įdomus žmogus. Sako, ankstyvoj jaunystėj jis buvęs labai pamaldus ir taisęsis į dvasininkus, ir 1863 metais, baigęs gimnaziją, norėjęs įstoti į dvasinę akademiją, bet jo tėvas, medicinos daktaras ir chirurgas, aštriai pasijuokęs iš jo ir kategoriškai pareiškęs, kad nelaikysiąs jo savo sūnumi, jeigu jis eisiąs į popus. Kiek čia teisybės - nežinau, bet pats Andrejus Jefimyčius ne kartą prisipažino, kad jis niekuomet nejautė patraukimo į mediciną ir apskritai specialiuosius mokslus.

Šiaip ar taip, baigęs medicinos fakultetą, į šventikus jis neįsišventė. Pamaldumu nepasižymėjo ir į dvasininką gydytojo karjeros pradžioje panėšėjo tiek pat mažai, kiek ir dabar.

Jo išorė dramblota, grubi, mužikiška; savo veidu, barzda, lygiais plaukais ir tvirtu, gremėzdišku kūno sudėjimu primena jis pavieškelės smuklininką, nusipenėjusį, nesantūrų ir ūmų. Veidas jo atšiaurus, pilnas mėlynų gyslelių, akys mažutės, nosis raudona. Jis aukštas, plačiapetis, jo rankos ir kojos milžiniškos: rodosi, trenks kumščiu - tau ir galas. Bet žingsniai jo tylūs ir eisena atsargi, sėlinama; susitikęs su kuo siaurame koridoriuje, jis visada pirmas sustoja, duoda kelią ir ne bosu, kaip lauki, o švelniu, minkštu tenoriuku sako: „Atsiprašau!“ Ant jo kaklo yra nedidelis gumbas, kuris trukdo jam dėvėti kietas, krakmolytas apykakles, užtat jis visada vilki minkštais drobiniais arba kartūniniais marškiniais. Ir išvis jis rengiasi ne daktariškai. Tą pačią eilutę valkioja bent dešimt metų, o nauji drabužiai, kuriuos jis paprastai perkasi žydo krautuvėlėj, kai apsivelka, atrodo tokie pat palaikiai ir sučiurę kaip ir senieji; su tuo pačiu surdutu jis ir ligonius priiminėja, ir pietauja, ir į svečius eina; bet taip daro ne iš šykštumo, o dėl visiško nesirūpinimo savo išore.

Kai Andrejus Jefimyčius atvyko į miestą perimti pareigų, „labdarybės įstaiga“ buvo baisios būklės. Palatose, koridoriuose ir ligoninės kieme nuo smarvės sunku buvo dvasią atgauti. Ligoninės tarnai, slaugės ir jų vaikai miegojo palatose drauge su ligoniais. Visi skundėsi, kad neįmanoma gyventi dėl tarakonų, blakių ir pelių. Chirurgijos skyriuje niekad neišnykdavo rožė. Visoje ligoninėje buvo tik du skalpeliai ir nė vieno termometro; voniose laikė bulves. Prižiūrėtojas, rūbininkė ir felčeris apvaginėjo ligonius, o apie senąjį daktarą, Andrejaus Jefimyčiaus pirmtaką, pasakojo, kad jis slapta pardavinėdavęs ligoninės spiritą, o iš slaugių ir gydomų moterų buvęs įsitaisęs ištisą haremą. Mieste puikiai žinojo apie tą netvarką ir apie ją kalbėjo smarkiai patirštindami, bet į tai žiūrėjo ramiai; vieni teisino tuo, kad ligoninėn gula tik miestiečiai ir kaimiečiai, kurie negali būti nepatenkinti, kadangi namie gyvena kur kas blogiau kaip ligoninėj; negi jerubiena juos penėsi! Kiti, vėlgi pateisindami, sakė, kad miestui vienam, be zemstvos pagalbos, gerą ligoninę išlaikyti sunku; ačiū Dievui, kad nors prasta yra. O jauna zemstva nesteigė gydymo įstaigos nei mieste, nei už miesto remdamasi tuo, kad miestas jau turi savo ligoninę.

Apžiūrėjęs ligoninę, Andrejus Jefimyčius priėjo išvadą, kad toji įstaiga nemorali ir nepaprastai kenksminga gyventojų sveikatai. Jo manymu, protingiausia, kad buvo galima padaryti, - tai paleisti ligonius laisvėn, o pačią ligoninę uždaryti. Bet jis apsigalvojo, kad tam nepakanka vien tik jo valios ir kad tai būtų nenaudinga; jei fizinę ir moralinę nešvarybę pašalinsi iš vienos vietos, tai ji pereis į kitą; reikia laukti, kol ji pati išsivėdins. Ir, be to, jei žmonės įsisteigė ligoninę ir ją pakenčia, tai, vadinas, ji jiems reikalinga; prietarai ir visos tos gyvenimo bjaurybės bei šlykštybės yra reikalingos, nes ilgainiui jos virsta kuo nors teigiamu, kaip mėšlas juodžemiu. Žemėje nieko nėra gero, kad pačioje pradžioje nebūtų buvę bjauru.

Perėmęs tarnybą, Andrejus Jefimyčius į netvarką pažiūrėjo, matyt, gana abejingai. Jis tik paprašė ligoninės tarnus ir slauges nebenakvoti palatose ir pastatė dvi spintas su instrumentais; o prižiūrėtojas, rūbininkė, felčeris ir chirurginė rožė liko kaip buvę.

Andrejus Jefimyčius didžiai mėgsta protą ir dorumą, bet sukurti aplink save protingą ir dorą gyvenimą jam trūksta charakterio ir tikėjimo savo teise. Įsakinėti, drausti ir reikalauti jis tiesiog nemoka. Atrodė, tartum jis būtų davęs įžadus niekad nepakelti balso ir nevartoti liepiamosios nuosakos. Pasakyti „duok“ arba „atnešk“ jam sunku; kai jam norisi valgyti, jis nedrąsiai kosčioja ir sako virėjai: „Kad taip man arbatos“... arba: „Kad taip man papietavus“. O pasakyti prižiūrėtojui, kad jis liautųsi vogęs, jį išvyti ar visiškai panaikinti tą nereikalingą, parazitinę tarnybą - jam visai neužtenka jėgų. Kai Andrejų Jefimyčių apgaudinėja, pataikauja jam ar atneša pasirašyti suklastotą sąskaitą, tai jis rausta kaip vėžys ir jaučiasi kaltas, bet sąskaitą vis dėlto pasirašo; kai ligoniai skundžiasi jam dėl rėkavimo ant jų ar dėl slaugių šiurkštumo, jis susigėsta ir, lyg kuo nusikaltęs, bamba:

- Gerai, gerai, aš paskiau išaiškinsiu... Matyt, čia nesusipratimas...

Pradžioj Andrejus Jefimyčius dirbo labai uoliai. Priiminėjo kasdien nuo ryto iki pietų, darė operacijas ir net vertėsi akušerijos praktika. Ponios sakė, kad jis atidus ir puikiai atspėja ligas, ypač vaikų ir moterų. Bet ilgainiui šis dalykas gerokai jam nusibodo dėl savo vienodumo ir aiškaus nenaudingumo. Šiandien priimsi trisdešimt ligonių, o rytoj, žiūrėk, jų užgrius trisdešimt penki, poryt keturiasdešimt, ir taip diena po dienos, metai po metų, o mirtingumas mieste nemažėja, ir ligoniai nesiliauja eiti. Suteikti rimtą pagalbą keturiasdešimčiai ateinančių ligonių nuo ryto iki pietų fiziškai neįmanoma, vadinasi, nenoromis išeina tik apgaulė. Ataskaitiniais metais priimta dvylika tūkstančių ateinančių ligonių, vadinas, paprastai kalbant, apgauta dvylika tūkstančių žmonių. O guldyti į palatas rimtus ligonius ir prižiūrėti juos pagal mokslo taisykles irgi negalima, nes taisyklės yra, o mokslo nėra; o jeigu atmesim filosofiją ir pedantiškai laikysimės taisyklių, kaip kiti gydytojai, tai tam, visų pirma, reikalinga švara ir ventiliacija, bet ne purvas, sveikas valgis, bet ne rūgšti, dvokianti kopūstienė, ir geri padėjėjai, bet ne vagys.

Bet ir kam čia trukdyti žmonėms mirti, jeigu mirtis yra normalus ir dėsningas kiekvieno galas?... Kas iš to, jeigu kuris vertelga ar valdininkas pagyvens dar penkerius, dešimtį metų? O jei medicinos tikslą tarsime esant tokį, kad vaistai palengviną kančias, tai nenoromis kyla klausimas: kam jas lengvinti? Visų pirma, sakoma, kad kančios veda žmogų į tobulybę, o antra, jei žmonija tikrai išmoks piliulėmis ir lašais savo kančias lengvinti, tai ji visai užmirš religiją ir filosofiją, kur iki šiol rasdavo sau ne tik apsigynimą nuo visokių bėdų, bet netgi laimę. Puškinas prieš pat mirtį kentėjo baisias kančias, vargšelis Heinė keletą metų gulėjo paralyžiuotas; kodėl gi nepasirgti kokiam nors Andrejui Jefimyčiui ar Matrionai Savišnai, kurių gyvenimas toks neturtingas ir būtų visiškai tuščias ir panašus į amebos gyvenimą, jei nebūtų kentėjimų?

Tokių samprotavimų slegiamas, Andrejus Jefimyčius nuleido rankas ir į ligoninė ėmė vaikščioti nebe kasdien.

=== VI ===

Jo gyvenimas slenka taip. Paprastai jis keliasi rytą aštuoniomis, rengiasi ir geria arbatą. Paskui sėda savo kabinete skaityti arba eina į ligoninę. Čia, ligoninėj, siaurame tamsiame koridorėly, sėdi ambulatoriniai ligoniai, laukia priėmimo. Pro juos, kaukšėdami batais į plytų grindis, bėgioja tarnai ir slaugės, vaikšto sulysę ligoniai su chalatais, čia nešami pro šalį numirėliai ir indai su nešvarybėmis, verkia vaikai, pučia skersvėjis. Andrejus Jefimyčius žino, kad karščiuojantiems, džiovininkams ir apskritai jautriems ligoniams tokios sąlygos nepakenčiamos, bet ką padarysi? Priimamajame jį pasitinka felčeris Sergejus Sergejičius, mažutis storas žmogus nuskustu, švariai nupraustu, putniu veidu, švelnių lengvų manierų, vilkįs nauju duksliu kostiumu, panašus veikiau į senatorių negu į felčerį. Mieste jis turi didžiulę praktiką, nešioja baltą kaklaraištį ir laiko save išmaningesniu už daktarą, kuris praktikos visai neturi. Kertėje, priimamajame, stovi didelė ikona kijote, su sunkia lampada, šalia - knygai pasidėti pultas su baltu antvalkčiu; ant sienų kabo archijerėjų portretai, šventųjų Sviatagorsko vaizdas ir sausų rugiagėlių vainikai. Sergejus Sergejičius - religingas ir mėgsta puošnumą. Kijotas su ikona pastatytas jo lėšomis; sekmadieniais priimamajame jo įsakymu kas nors iš ligonių balsu skaito akafistą, o po skaitymo pats Sergejus Sergejičius apeina visas palatas su smilkytuvu ir visur pasmilko.

Ligonių daug, o laiko maža, ir todėl pasitenkinama vien tik trumpu apklausinėjimu ir išdavimu kokių nors vaistų, pavyzdžiui, lakaus tepalo ar ricinos. Andrejus Jefimyčius sėdi susimąstęs, pasirėmęs žandą kumščiu, ir mechaniškai pateikinėja klausimus. Sergejus Sergejičius taip pat sėdi, trina savo rankutes ir retkarčiais įsikiša:

- Sergame ir bėdas kenčiame todėl, - sako jis, - kad gailestingajam Viešpačiui prastai meldžiamės. Taigi!

Per priėmimą Andrejus Jefimyčius nedaro jokių operacijų; jis jau seniai nuo jų atprato, ir kraujo pamatymas jį nemaloniai jaudina. Kai jam ptenka pražiodyti kūdikį, prireikus žvilgtelėti į gerklę, o kūdikis rėkia ir ginasi rankutėmis, tai nuo spengimo ausyse jam svaigsta galva ir akyse pasirodo ašaros. Jis skuba išrašyti vaistus ir mosuoja rankomis, kad boba greičiau išsineštų kūdikį.

Per priėmimą jam greitai atsipyksta ligonių baikštumas ir jų neišmaningumas, puošnaus Sergejaus Sergejičiaus artumas, portretai ant sienų ir jo paties klausimai, kuriuos jis pateikinėja vis tuos pačius jau daugiau kaip dvidešimt metų. Ir jis išeina, priėmęs penkis, šešis ligonius. Likusius be jo priima felčeris.

Su malonia mintimi, kad, ačiū Dievui, privačios praktikos jis seniai nebeturi ir kad jo niekas nesutrukdys, Andrejus Jefimyčius, kai pareina namo, nieko nelaukęs sėdasi kabinete prie stalo ir ima skaityti. Skaito jis labai daug ir visada su dideliu malonumu. Pusė jo algos išeina knygoms pirkti, ir iš šešių jo buto kambarių trys užversti knygomis ir senais žurnalais. Labiausiai jis mėgsta istorijos ir filosofijos veikalus; tuo tarpu medicinos išsirašo vieną tik žurnalą „Gydytojas“, kurį visada pradeda skaityti iš galo. Kiekvieną kartą skaitymas be pertraukos trunka po kelias valandas ir jo nenuvargina. Skaito jis ne taip greitai ir karštai, kaip kadaise skaitydavo Ivanas Dmitričius, bet palengva, įsigilindamas, dažnai sustodamas tose vietose, kurios jam patinka ar nesuprantamos. Šalia knygos visada padėtas grafinas su degtine ir raugintas agurkas arba mirkytas obuolys stačiai ant gelumbės, be lėkštės. Kas pusvalandis jis, akių nuo knygos neatitraukdamas, prisipila stikliuką degtinės ir išgeria, paskui nežiūrėdamas užčiuopia agurką ir atsikanda.

Trečią valandą jis atsargiai prieina prie virtuvės durų, nusikosi ir sako:

- Darjuška, kad man taip papietavus.

Po gana blogų ir nešvariai pagamintų pietų Andrejus Jefimyčius vaikšto po savo kambarius, susikryžiavęs ant krūtinės rankas, ir galvoja. Muša ketvirtą valandą, paskui penktą, o jis vis vaikšto ir galvoja. Retkarčiais sugirgžda virtuvės durys, ir jose pasirodo raudonas, užsimiegojęs Darjuškos veidas.

- Andrejau Jefimyčiau, ar ne metas jums alų gerti? - klausia ji susirūpinusi.

- Ne, dar ne metas... - atsako jis. - Aš palūkėsiu... palūkėsiu...

Vakarop paprastai ateina pašto viršininkas, Michailas Averjanyčius, vienintelis visame mieste žmogus, kurio draugystė Andrejaus Jefimyčiaus nevargina. Michailas Averjanyčius kadaise buvo labai turtingas dvarininkas ir tarnavo kavalerijoj, bet nusmuko ir į senatvę, vargo prispirtas, stojo pašto žinybon. Jo žvali, sveika išvaizdas, puikios žilos žandenos, gerai išauklėto žmogaus manieros ir skambus, malonus balsas. Jis geras ir jautrus, bet staigus. Kai pašte kuris interesantas protestuoja, nesutinka ar šiaip ima ką postringauti, tai Michailas Averjanyčius parausta, visas virpa ir griausmingu balsu šaukia: „Nutilkit!“ Todėl pašto skyrius seniai jau susidarė reputaciją, jog tai esama įstaigos, į kurią baisu užeiti. Michailas Averjanyčius gerbia ir myli Andrejų Jefimyčių dėl jo išsilavinimo ir sielos taurumo, o į kitus gyventojus žiūri iš aukšto, kaip į savo pavaldinius.

- Šit ir aš! - sako jis, įeidamas pas Andrejų Jefimyčių. - Sveikas, mano brangusis! Gal aš jums jau nusibodau?

- Priešingai, labai džiaugiuos, - atsako jam daktaras. - Aš visada džiaugiuos jūsų apsilankymu.

Bičiuliai susėda kabinete ant sofos ir kurį laiką tylėdami rūko.

- Darjuška, kad taip čia mums alaus! - sako Andrejus Jefimyčius.

Pirmą butelį išgeria taip pat tylėdami: daktaras susimąstęs, o Michailas Averjanyčius - su linksmu, pagyvėjusiu veidu, kaip žmogus, kuris turi papasakoti kažką labai įdomaus. Pokalbį visada pradeda daktaras:

- Kaip gaila, - sako jis lėtai ir tyliai, - linguodamas galvą ir nežiūrėdamas pašnekovui į akis (jis niekad nežiūri į akis), - kaip baisiai gaila, gerbiamasis Michailai Averjanyčiau, kad mūsų mieste visai nėra žmonių, kurie mokėtų ir mėgtų protingai ir įdomiai pasišnekėti. Tai didžiulis mums nuostolis. Net inteligentija aukščiau trivialumo neiškyla; jis išsilavinimo lygis, tikinu jus, nė kiek ne aukštesnis už žemojo luomo lygį.

- Tikra tiesa. Sutinku.

- Jūs patys puikiai žinote, - kalba toliau daktaras tyliai ir pabrėžiamai, - kad šiame pasaulyje viskas yra nereikšminga ir neįdomu, be aukštesnių, dvasinių žmogaus proto pasireiškimų. Protas praveda aiškią ribą tarp gyvulio ir žmogaus, primena apie pastarojo dieviškumą ir tam tikrais atžvilgiais netgi atstoja jam nemirtingumą, kurio nėra. Todėl protas yra vienintelis įmanomas džiaugsmo šaltinis. Tuo tarpu mes šioj aplinkoj to proto nematom ir negirdim - vadinas, mes neturime džiaugsmo. Tiesa, mes turime knygų, bet jos visai ne tas, kas yra gyvas pašnekesys ir bendravimas. Jei leisite padaryti ne visai vykusį palyginimą, knygos - tai gaidos, o pašnekesys - dainavimas.

- Tikra tiesa.

Įsiviešpatauja tyla. Iš virtuvės ateina Darjuška ir su bejausmio sielvarto išraiška, kumšteliu pasirėmusi veidą, sustoja duryse pasiklausyti.

- Et! - atsidūsta Michailas Averjanyčius. - Užsigeidėt iš šiandienykščių žmonių proto!

Ir jis pasakoja, kaip pirmiau gyventi buvo gera, smagu ir įdomu, kokia buvusi Rusijoje išmintinga inteligentija ir kaip aukštai ji kėlusi garbės ir bičiulystės supratimą. Pinigus skolindavusi be vekselių, ir būdavę laikoma gėda neištiesti rankos skurstančiam draugui. O kokių būdavę žygių, nuotykių, susikirtimų, kokių draugų, kokių moterų! O Kaukazas - koks nuostabus kraštas! O vieno bataliono vado žmona, keista moteris, apsirengdavusi karininko drabužiais ir jodavusi vakarais į kalnus, viena, be vadovo. Sako, aūluose ji turėjusi romaną su kažkokiu kunigaikščiuku.

- Švenčiausioji dangaus karaliene!.. - dūsauja Darjuška.

- O kaip gerdavo! Kaip valgydavo! O kiek būdavo smarkūs liberalai!

Andrejus Jefimyčius klausosi ir negirdi, jis apie kažką galvoja ir sriubčioja alų.

- Aš dažnai sapnuoju protingus žmones ir pašnekesius su jais, - sako jis netikėtai, perkirsdamas Michailą Averjanyčių. - Mano tėvas davė man puikų išsilavinimą, bet, šešiasdešimtųjų metų idėjų paveiktas, privertė mane tapti gydytoju. Man rodos, jei aš tada būčiau jo nepaklausęs, tai dabar būčiau pačiame intelektualinio sąjūdžio centre. Turbūt profesoriaučiau kuriame fakultete. Žinoma, protas taip pat yra neamžinas, praeinantis dalykas, bet jūs jau žinote, kodėl aš jaučiu į jį palinkimą. Gyvenimas yra apmaudingi spąstai. Kai protaująs žmogus suauga ir kai jo sąmonė subręsta, tai jis nenoromis jaučiasi lyg spąstuose, iš kurių negali ištrūkti. Iš tikrųjų jis prieš savo valią kažkokių atsitiktinumų yra pašauktas iš nebūties į gyvenimą... Kam? Jis nori sužinoti savo buvimo prasmę ir tikslą - jam nesako arba sako nesąmones; jis beldžiasi - jam neatidaro; pas jį ateina mirtis - taip pat prieš jo valią. Ir štai kaip kalėjimo žmonės, bendros nelaimės surišti, jaučiasi lengviau, kada susieina draugėn, taip ir gyvenime spąstų nejunti, kai žmonės, linkę į analizę ir į apibendrinimus, susieina draugėn ir leidžia laiką, dalydamiesi kilniomis, laisvomis idėjomis. Šiuo požiūriu protas yra nepakeičiamas gėris.

- Tikra tiesa.

Nežiūrėdamas pašnekovui į akis, tyliai ir su pauzėmis Andrejus Jefimyčius kalba toliau apie išmintingus žmones ir pašnekesius su jais, o Michailas Averjanyčius įdėmiai jo klausosi ir sutinka: „Tikra tiesa“.

- O jūs netikite sielos nemirtingumu? - staiga klausia pašto viršininkas.

- Ne, gerbiamasis Michailai Averjanyčiau, netikiu ir neturiu pagrindo tikėti.

- Turiu prisipažinti, kad ir aš abejoju. Nors, tarp kitko, aš jaučiuosi taip, tartum niekad nemirsiu. Ak, manau sau, senas kelme, metas mirti! O sieloj kažkoks balsiukas: netikėk, nemirsi!..

Pradžioje dešimtos valandos Michailas Averjanyčius išeina. Vilkdamasis prieškambaryje kailiniais, jis sako su atodūsiu:

- Į kokį betgi užkampį nugrūdo mus likimas! Visų pikčiausia, kad čia teks ir numirti. Ech!..

=== VII ===

Išlydėjęs bičiulį, Andrejus Jefimyčius sėda prie stalo ir vėl ima skaityti. Vakaro ir paskiau nakties tylos nedrumsčia nė vienas garsas, ir laikas, rodosi, sustoja ir sustingsta drauge su daktaru prie knygos, ir rodosi, kad, be tos knygos ir lempos su žaliu gaubtu, daugiau nieko ir nėra. Šiurkštus, mužikiškas daktaro veidas pamažėl nušvinta graudulio ir džiugesio šypsena nuo žmogaus proto polėkių. O, kodėl žmogus nėra nemirtingas? - galvoja jis. - Kam smegenų centrai ir vingiai, kam regėjimas, kalba, savijauta, genijus, jei viskam lemta nueiti į žemę ir galų gale atšalti kartu su žemės pluta, o paskui milijonus metų be prasmės ir be tikslo skrieti su žeme aplink saulę? Tam, kad atšiltum ir paskui skrietum, visai nereikia šaukti iš nebūties žmogų su jo aukštu, beveik dievišku protu ir paskui lyg pajuokai paversti jį moliu.

Medžiagų apykaita! Bet koks bailumas guosti save tuo nemirtingumo surogatu! Nesąmoningai gamtoje vykstantieji procesai žemesni yra net už žmogaus kvailumą, nes kvailume vis dėlto yra sąmonės ir valios, o procesuose - visiškai nieko. Tiktai bailys, kuris daugiau bijo mirties, negu junta savo vertę, gali guostis tuo, kad ilgainiui jo kūnas gyvens žolėje, akmenyje, rupūžėje... Savo nemirtingumą matyti medžiagų apykaitoje yra taip pat keista, kaip pranašauti puikią ateitį dėklui po to, kai sudužo ir liko nebetinkamas brangus smuikas.

Kai muša laikrodis, Andrejus Jefimyčius atsilošia į kėdės nugarą ir užsimerkia, norėdamas šiek tiek pagalvoti. Ir nejučiomis, veikiamas gerų knygoje aptiktų minčių, jis meta žvilgsnį į savo praeitį ir į dabartį. Praeitis bjauri, geriau jos nė neprisiminti. Dabartyje tas pat kaip ir praeityje. Jis žino, kad tuo metu, kada jo mintys skrieja kartu su atvėsusia žeme aplink saulę, greta daktaro buto, didžiajame korpuse, žmonės kamuojasi ligomis ir fiziška nešvara; galbūt kas nors nemiega ir kariauja su vabzdžiais, kas nors užsikrečia rože ar vaitoja dėl per daug suveržto tvarsčio; galbūt ligoniai lošia kortomis su slaugėmis ir geria degtinę. Ataskaitiniais metais buvo apgauta dvylika tūkstančių žmonių; visa ligoninės veikla kaip ir prieš dvidešimt metų, tai vienos vagystės, intrigos, liežuvavimai, kūmystės, paskutinė šarlatanystė, ir ligoninė tebėra, kaip buvusi, nemorali įstaiga, didžiai žalinga gyventojų sveikatai. Jis žino, kad palatoje Nr. 6 už grotų Nikita muša ligonius ir kad Moiseika kasdien eina į miestą ir elgetauja.

Kita vėlgi vertus, jam puikiai yra žinoma, kad per pastaruosius dvidešimt penkerius metus medicinoje įvyko pasakiškų permainų. Kai mokėsi universitete, jam rodėsi, kad mediciną greit ištiks alchemijos ir metafizikos likimas, o dabar, kai jis naktimis skaito, medicina jį jaudina ir kelia jam nuostabą ir net entuziazmą. Iš tikrųjų, kokios netikėtos aukštybės, kokia revoliucija! Antiseptikos dėka daromos operacijos, kokias didysis Pirogovas tarė esant neįmanomas, net ''in spe''<small><sup>1</sup></small>.

Paprasti zemstvos gydytojai drįsta daryti net kelio sąnario rezekciją; iš šimto skrandžio operacijų tik vienas mirties atsitikimas, o akmenligė laikoma tokiais niekais, jog apie ją net neberašoma. Radikaliai išgydomas sifilis. O paveldėjimo teorija, hipnotizmas, Pastero ir Kocho išradimai, higiena su statistika, o mūsų rusiška zemstvos medicina? Psichiatrija su jos dabartine ligų klasifikacija, pažinimo ir gydymo metodais - palyginti su tuo, kas buvo - tai tikras Elbrusas. Dabar pamišėliams nebepila ant galvos šalto vandens ir nebevelka jų tramdomaisiais marškiniais; juos išlaiko kaip žmones ir net, kaip laikraščiuose rašo, jiems rengia spektaklius ir balius. Andrejus Jefimyčius žino, kad dabar, kada įsigali tokios pažiūros ir skoniai, šitokia šlykštybė kaip palata Nr. 6 galima nebent tik už dviejų šimtų varstų nuo geležinkelio, miesčiuke, kur miesto galva ir visi tarybos nariai - beveik beraščiai miesčionys, į gydytoją žiūri kaip į žynį, kuriuo reikia tikėti be jokios kritikos, nors jis piltų į burną ištirpintą alavą; kur nors kitur publika ir laikraščiai seniai jau būtų į skutus supurtę šią mažą Bastiliją.

„Bet kas gi? - klausia save Andrejus Jefimyčius, atmerkęs akis. - Kas gi iš to? Ir antiseptika, ir Kochas, ir Pasteras, o dalykų esmė nemaž nepasikeitė. Sergamumas ir mirtingumas tebėra toks koks buvęs. Bepročiams rengia balius ir spektaklius, o laisvėn jų vis dėlto neišleidžia. Vadinas, viskas nesąmonė ir tuštybė, ir iš esmės nėra jokio skirtumo tarp geriausios Vienos klinikos ir mano ligoninės“.

Bet sielvartas ir jausmas, panašus į pavydą, neduoda jam būti abejingam. Turbūt tai iš nuovargio. Sunki galva linksta prie knygos, jis pasideda po veidu rankas, kad būtų minkščiau ir galvoja:

„Aš tarnauju žalingam reikalui ir gaunu algą iš žmonių, kuriuos apgaudinėju; aš nesąžiningas. Bet juk pats aš esu niekas, aš esu tik būtinos socialinės blogybės dalelė: visi apskrities valdininkai žalingi ir veltui gauna algą... Vadinas, dėl savo nesąžiningumo kaltas esu ne aš, o laikas... Jei būčiau gimęs dviem šimtais metų vėliau, aš būčiau kitoks“.

Kai muša trečią valandą, jis gesina lempą ir eina į miegamąjį. Miego jam nesinori.

=== VIII ===

Prieš porą metų zemstva parodė savo dosningumą ir nutarė kasmet duoti pašalpos po tris šimtus rublių miesto ligoninės medicininiam personalui sustiprinti, kol bus atidaryta zemstvos ligoninė, ir Andrejui Jefimyčiui į pagalbą miestas pakvietė apskrities gydytoją Jevgenijų Fiodoryčių Chobotovą. Tai dar labai jaunas žmogus, - jam nėra nė trisdešimt metų - aukštas brunetas plačiais žandikauliais ir mažomis akutėmis, matyt, jo proseneliai buvo kitataučiai. Atvažiavo jis į miestą be skatiko, su nedideliu lagaminėliu ir su jauna negražia moterim, kurią jis vadina savo virėja. Ši moteris turi žindomą kūdikį. Nešioja Jevgenijus Fiodoryčius kepurę su priekakčiu, aulinius batus, o žiemą vilki skrandute. Jis artimai susiėjo su felčeriu Sergejum Sergejičium ir su iždininku, o kitus valdininkus kažkodėl vadina aristokratais ir jų šalinasi. Visame jo bute tėra tik viena knyga - „Naujausieji 1881 metų Vienos klinikos receptai“. Eidamas pas ligonį, jis visada pasiima ir tą knygą. Klube vakarais jis lošia biliardą, o kortų nemėgsta. Pasikalbėjimuose labai mėgsta vartoti tokius žodžius, kaip „gaimaras“, „mantifolija su actu“, „užteks tau pūsti dūmus į akis“ ir t.t.

Ligoninėj jis būna dukart per savaitę, vizituoja palatas ir priima ligonius. Jis piktinasi, kad ligoninėj nėra jokios antiseptikos, piktinasi kraują nutraukiančiomis taurėmis, bet naujos tvarkos neįveda, bijodamas tuo įžeisti Andrejų Jefimyčių. Savo kolegą Andrejų Jefimyčių jis laiko senu sukčium, įtaria jį turint daug pinigų ir slapčia jam pavydi. Jis mielai užimtų jo vietą.

=== IX ===

Vieną pavasario vakarą, kovo mėnesio gale, kada sniegas jau buvo nutirpęs ir ligoninės sode čiulbėjo varnėnai, daktaras išlydėjo iki vartų savo bičiulį, pašto viršininką. Tuo metu į kiemą kaip tik įėjo žydas Moiseika, grįžtąs su laimikiu. Jis buvo be kepurės, basnirčia įsistojęs į negilius kaliošus ir rankose laikė nedidelę tarbelę su išmalda.

- Duok kapeikėlę! - kreipėsi jis į daktarą, drebėdamas nuo šalčio ir šypsodamasis.

Andrejus Jefimyčius, kuris niekad nemokėjo atsakyti, padavė jam dešimt kapeikų.

„Kaip tai negerai, - pagalvojo jis, žiūrėdamas į basas jo kojas su raudonais liesais kulkšniais. - Juk šlapia“.

Ir, raginamas kažkokio jausmo, panašaus į gailestį ir į pasišleikštėjimą, jis nuėjo paskui žydą į flygelį, žvilgčiodamas čia į jo plikę, čia į kulkšnius. Daktarui įeinant, nuo driskalų krūvos pašoko Nikita ir išsitempė.

- Sveikas, Nikita, - švelniai tarė Andrejus Jefimyčius. - Gal čia šitam žydui batus išdavus, ar ką, nes juk peršals.

- Klausau, jūsų kilnybe. Aš pranešiu prižiūrėtojui.

- Susimildamas. Tu paprašyk jį mano vardu. Sakyk, kad aš prašiau.

Durys iš priemenės į palatą buvo atdaros. Ivanas Dmitričius, gulėdamas lovoje ir pasikėlęs ant alkūnių, su nerimu klausėsi svetimo balso ir staiga pažino daktarą. Iš pykčio jis visas sudrebėjo, pašoko ir raudonu, piktu veidu, išverstomis akimis išbėgo į vidurį palatos.

- Daktaras atėjo! - suriko jis ir ėmė kvatoti. - Pagaliau! Ponas, sveikinu, daktaras pagerbia mus savo vizitu! Bjaurybė prakeiktas! - suspigo jis ir su tokiu įniršimu, kokio dar niekuomet nebuvo matę palatoj, treptelėjo koja. - Užmušti tą bjaurybę! Ne, per maža užmušti! Prigirdyti išvietėj!

Tai girdėdamas, Andrejus Jefimyčius žvilgtelėjo iš priemenės į palatą ir švelniai paklausė:

- Už ką?

- Už ką?! - sušuko Ivanas Dmitričius, grėsmingu veidu artindamasis prie jo ir konvulsiškai siausdamasis chalatu. - Už ką? Vagie! - pratarė jis su pasibjaurėjimu ir sudėjęs lūpas taip, lyg norėtų spjauti. - Šarlatane! Budeli!

- Nurimkite, - tarė Andrejus Jefimyčius, kaltai šypsodamasis. - Užtikrinu jus, aš niekad nieko nieko nevogiau, o dėl kita ko, matyt, jūs smarkiai perdedate. Aš matau, kad jūs ant manęs pykstate. Prašom nurimti ir pasakyti šaltai, už ką jūs pykstate?

- O kodėl jūs mane čia laikote?

- Todėl, kad jūs sergate.

- Taip, sergu, bet juk dešimtys, šimtai bepročių vaikšto sau laisvi, nes jūs, nemokšos, nesugebat jų atskirti nuo sveikųjų. Kodėl gi aš ir šie nelaimingieji turi čia už visus sėdėti kaip atpirkimo ožiai? Jūs, felčeris, prižiūrėtojas ir visa jūsų ligoninės šunauja moraliai šimtą kartų žemiau stovi už kiekvieną iš mūsų. Kodėl jis mes sėdime, o jūs ne? Kur logika?

- Moralumas ir logika čia niekuo dėti. Viskas priklauso nuo atsitiktinumo. Ką pasodino, tas sėdi, o ko nepasodino, tas vaikštinėja sau, štai ir viskas. Kad aš daktaras, o jūs psichikos ligonis, čia nėra nei moralumo, nei logikos, o vien tik tuščias atsitiktinumas.

- Šitų nesąmonių aš nesuprantu... - dusliai pratarė Ivanas Dmitričius ir atsisėdo ant savo lovos.

Moiseika, kurio Nikita nesiryžo iškratyti prie daktaro, išdėliojo ant savo lovos gabalėlius duonos, popieriukus, kauliukus ir, vis dar drebėdamas nuo šalčio, kažką greitai ir giedamu balsu ėmė kalbėti žydiškai. Matyt, jis vaizdavosi krautuvėlę atidaręs.

- Paleiskite mane, - tarė Ivanas Dmitričius, ir jo balsas suvirpėjo.

- Negaliu.

- Kodėl gi? Kodėl?

- Todėl, kad tai ne mano galioje. Pagalvokite, kokia jums iš to bus nauda, jeigu aš jus paleisiu? Eikite. Jus sulaikys miestiečiai ar policija ir grąžins atgal.

- Taip taip, tai tiesa... - pratarė Ivanas Dmitričius ir pasitrynė kaktą. - Tai baisu! Bet ką gi man daryti? Ką?

Ivano Dmitričiaus balsas ir jo jaunas, protingas, grimasų pilnas veidas Andrejui Jefimyčiui patiko. Jis panoro jauną žmogų pamaloninti ir nuraminti, atsisėdo šalia jo ant lovos, pagalvojo ir tarė:

- Jūs klausiate, ką daryti? Jūsų būklėje visų geriausia būtų - bėgti iš čia. Bet gaila, kad tai visai nenaudinga. Jus sulaikys. Kada visuomenė saugosi nusikaltėlių, psichikos ligonių ir apskritai neparankių žmonių, tai ji yra nenugalima. Jums belieka viena: susitaikyti su ta mintimi, kad jums šičia būti yra būtinai reikalinga.

- Niekam tai nereikalinga.

- Jei yra kalėjimai ir beprotnamiai, tai juk turi juose kas nors sėdėti. Jei ne jūs, tai aš, jei ne aš, tai kas nors trečias. Palaukite, kai tolimoje ateityje nebebus kalėjimų ir beprotnamių, tai nebebus nei grotų ant langų, nei chalatų. Be abejo, anksčiau ar vėliau ateis tokie laikai.

Ivanas Dmitričius pajuokiamai nusišypsojo.

- Jūs juokaujate, - tarė jis mirksėdamas. - Tokiems ponams kaip jūs ir jūsų padėjėjas Nikita ateitis nerūpi, bet būkite tikras, gerbiamasis, ateis geresni laikai! Nors aš kalbu banaliai, juokitės, bet naujo gyvenimo aušra suspindės, teisybė triumfuos ir - įspįs saulutė ir jį mūsų langą! Aš nesulauksiu, nudvėsiu, bet užtat kieno nors proanūkiai sulauks. Sveikinu juos iš visos širdies ir džiaugiuos, džiaugiuos dėl jų! Pirmyn! Dieve, jums padėk, bičiuliai!

Ivanas Dmitričius žibančiomis akimis pakilo ir, tiesdamas į langą rankas, susijaudinusiu balsu kalbėjo toliau:

- Pro šias grotas laiminu jus! Tegyvuoja teisybė! Džiaugiuosi!

- Aš nematau ypatingos priežasties džiaugtis, - tarė Andrejus Jefimyčius, kuriam Ivano Dmitričiaus judesiai pasirodė teatrališki ir sykiu labai patiko. - Kalėjimų ir beprotnamių nebebus, ir teisybė, kaip jūs teikėtės pasakyti, triumfuos, bet juk dalykų esmė nepasikeis, gamtos dėsniai pasiliks tie patys. Žmonės sirgs, sens ir mirs taip pat, kaip ir dabar. Kad ir kokia graži aušra nušviestų jūsų gyvenimą, vis tiek galų gale užkals jus karste ir įmes į duobę.

- O nemirtingumas?

- Et, ką jau čia!

- Jūs netikite, na, o aš tikiu. Dostojevskio ar Voltero raštuose kažkas sako, kad jei Dievo ir nebūtų, tai žmonės jį išgalvotų. O aš giliai tikiu, kad jei nemirtingumo ir nėra, tai anksčiau ar vėliau jį išras didis žmogaus protas.

- Gerai pasakyta, - tarė Andrejus Jefimyčius, šypsodamasis iš pasitenkinimo. - Tai gerai, kad jūs tikite. Su tokiu tikėjimu puikiausiai galima gyventi net sienoje užmūrytam. Jums teko kur nors eiti mokslus?

- Taip, lankiau universitetą, bet nebaigiau.

- Jūs galvojantis ir mąslus žmogus. Visokiomis aplinkybėmis jūs galite rasti nusiraminimą pats savyje. Laisvas ir gilus mąstymas, kuris stengiasi gyvenimą išmanyti, ir visiška panieka kvailai pasaulio tuštybei, - štai dvi gėrybės, už kurias nieko aukštesnio žmogus niekad nežinojo. Ir jūs galite jas turėti, nors jūs gyventumėt už trejų grotų. Diogenas gyveno statinėje, tačiau buvo laimingesnis už visus žemės karalius.

- Jūsų Diogenas buvo glušas, - niūriai tarė Ivanas Dmitričius. - Ką jūs man kalbate apie Diogeną ir apie kažkokį išmanymą? - supyko jis staiga ir pašoko. - Aš myliu gyvenimą, aistringai jį myliu! Aš sergu persekiojimo manija, nuolatine kankinančia baime, bet esti momentų, kada mane apima troškimas gyventi, ir tada aš bijau netekti proto. Baisiai noriu gyventi, baisiai!

Susijaudinęs jis perėjo keliskart per palatą ir tarė, nuleidęs balsą:

- Kai aš svajoju, man ima vaidentis šmėklos. Pas mane ateina kažkokie žmonės, aš girdžiu balsus, muziką, ir man rodos, kad aš vaikščioju po kažkokius miškus, jūrų krantu, ir aš taip aistringai trokštu sąjūdžių, rūpesčių... Sakykite man, na, kas ten naujo? - paklausė Ivanas Dmitričius. - Kas ten?

- Jūs apie miestą norite žinoti ar apskritai?

- Na, iš pradžių papasakokite apie miestą, o paskui apskritai.

- Ką gi? Mieste baisiai nuobodu... Nėr žodžio kam tarti, nėra ko pasiklausyti. Naujų žmonių nėra. Tarp kitko, neseniai atvyko jaunas gydytojas Chobotovas.

- Jis dar prie manęs atvyko. Ką, chamas?

- Taip, nekultūringas žmogus. Keista, ar žinote... Iš visko sprendžiant, mūsų sostinėse nėra protinio sustingimo, yra judėjimas, - vadinasi, turėtų ten būt ir tikrų žmonių, bet kažkodėl kiekvieną kart iš ten siunčia mums tokius žmones, kad verčiau jų nematytum. Nelaimingas miestas!

- Taip, nelaimingas miestas! - atsiduso Ivanas Dmitričius ir nusijuokė. - O kaip apskritai? Ką rašo laikraščiuose ir žurnaluose?

Palatoje buvo jau tamsu. Daktaras pakilo ir stovėdamas ėmė pasakoti, ką rašo užsienyje ir Rusijoje ir kokia minčių kryptis dabar pastebima. Ivanas Dmitričius įdėmiai klausėsi ir klausinėjo, bet staiga, tartum atsiminęs kažką baisaus, susiėmė už galvos ir atsigulė lovon, nusigręžęs nuo daktaro.

- Kas pasidarė? - paklausė Andrejus Jefimyčius.

- Jūs iš manęs nebeišgirsite nė vieno žodžio! - šiurkščiai tarė Ivanas Dmitričius. - Eikit sau nuo manęs!

- Kodėl gi?

- Eikite sau, sakau! Kurių velnių norit?

Andrejus Jefimyčius gūžtelėjo pečiais, nusigręžė ir išėjo. Eidamas per priemenę, jis pasakė:

- Kažin, Nikita, kad čia kiek apsikuopus... Baisiai sunkus kvapas!

- Klausau, jūsų kilnybe.

„Koks malonus jaunuolis! - galvojo Andrejus Jefimyčius, eidamas į savo butą. - Per visą tą laiką, kiek aš čia gyvenu, tai, rodos, pirmas žmogus, su kuriuo galima pasikalbėti. Jis moka samprotauti ir domisi kaip tik tuo, kuo reikia“.

Skaitydamas ir paskui eidamas gulti, jis visą laiką galvojo apie Ivaną Dmitričių, o ryto metą pabudęs prisiminė, kad vakar susipažino su protingu ir įdomiu žmogumi, ir nutarė pas jį užeiti dar kartą, pirmai progai pasitaikius.

=== X ===

Ivanas Dmitričius gulėjo ta pačia poza kaip vakar, rankomis susiėmęs galvą ir parietęs kojas. Jo veido nebuvo matyti.

- Sveikas, mano drauge, - tarė Andrejus Jefimyčius. - Jūs nemiegate?

- Visų pirma, aš jums ne draugas, - tarė Ivanas Dmitričius į priegalvį, - o antra, jūs be reikalo stengiatės: jūs neišgirsite iš manęs nė vieno žodžio.

- Keista... - subambėjo Andrejus Jefimyčius sumišęs. - Vakar mudu taip taikingai šnekučiavomės, bet staiga jūs kažkodėl įsižeidėt ir tuoj nutraukėt kalbą. Matyt, aš kaip nors nevykusiai suformulavau arba gal pasakiau kokią mintį, priešingą jūsų įsitikinimams.

- Na jau, taip aš jumis ir patikėsiu! - tarė Ivanas Dmitričius, šiek tiek pasikeldamas ir žiūrėdamas į daktarą pašaipiai ir su nerimu; jo akys buvo raudonos. - Galite eit šnipinėti ir kvosti kur kitur, o čia jums nėra ko veikti. Aš dar vakar supratau, ko jūs buvot atėję.

- Keista fantazija! - nusišypsojo daktaras. - Vadinasi, jūs manote, kad aš šnipas?

- Taip, manau... Šnipas arba daktaras, pas kurį esu paguldytas ištyrimui, - tai vis tiek.

- Ak, koks jūs iš tikrųjų, atsiprašau... keistuolis!

Daktaras atsisėdo ant taburetės palei lovą ir priekaištingai palingavo galvą.

- Bet sakykim, kad jūsų teisybė, - tarė jis. - Sakykim, kad aš kaip išdavikas taikau jus nutverti, ar ko neprasitarėt, ir noriu išduoti policijai. Jus areštuos ir paskui teis. Bet argi teisme ir kalėjime jums bus blogiau kaip čia? O jeigu jus ir ištrems ir net katorgon išsiųs, tai ar ten blogiau, kaip sėdėti šiame flygelyje? Manau, ne blogiau... Ko gi bijoti?

Matyt, tie žodžiai paveikė Ivaną Dmitričių. Jis ramiai atsisėdo.

Buvo penkta valanda vakaro - laikas, kada paprastai Andrejus Jefimyčius vaikščioja po savo kambarius ir Darjuška jį klausia, ar ne metas jam alų gerti. Buvo tylus, giedras oras.

- O aš popiet išėjau pasivaikščiot ir šitai, kaip matote, užėjau, - tarė daktaras. - Visai pavasaris.

- Kuris dabar mėnuo? Kovas? - paklausė Ivanas Dmitričius.

- Taip, kovo pabaiga.

- Purvina?

- Ne, ne per labiausiai. Sode jau takiukai pradžiuvę.

- Gera dabar būtų pasivažinėti bričkute kur nors už miesto, - tarė Ivanas Dmitričius, trindamas savo raudonas akis, tartum iš miegų, - paskui grįžti namo į šiltą, jaukų kabinetą ir... pas padorų daktarą pasigydyti nuo galvos skaudėjimo... Seniai jau mano gyventa kaip žmogaus. O čia bjauru! Nepakenčiamai bjauru!

Po vakarykščio pasikalbėjimo jis buvo nuvargęs, suglebęs ir kalbėjo nenoromis. Jo pirštai drebėjo, ir iš veido buvo matyti, kad jam smarkiai skauda galvą.

- Tarp šilto, jaukaus kabineto ir tos palatos nėra jokio skirtumo, - tarė Andrejus Jefimyčius. - Žmogaus ramybė ir pasitenkinimas yra ne už jo, o jame pačiame.

- Kaip?

- Paprastai žmogus gero ar blogo ieško tik išorėje, būtent bričkutėje ir kabinete, o mąstantysis - pats savyje.

- Eikite, skelbkite tą filosofiją Graikijoje, kur šilta ir kvepia apelsinais, o čia jai netinka klimatas. Su kuo čia aš kalbėjau apie Diogeną? Ar ne su jumis?

- Taip, vakar su manim.

- Diogenui nereikėjo kabineto ir šiltos patalpos, ten ir be to karšta. Gulėk sau statinėje ir valgyt apelsinus ir alyvas. O tegu jam būtų tekę Rusijoje gyventi, tai jis ne tik gruodyje, o ir gegužyje būtų pasiprašęs į trobą. Tikrai į krumplį būtų susirietęs nuo šalčio.

- Ne. Šalčio, kaip ir apskritai visokio skausmo, galima nejausti. Markas Aurelijus pasakė: „Skausmas yra gyvas skausmo vaizdinys: pasistenk tą vaizdinį pakeisti, atmesk jį, liaukis skundęsis, ir skausmas dings.“ Tai tiesa. Išminčius ar šiaip jau galvojantis, mąslus žmogus skiriasi kaip tik tuo, kad niekina kentėjimą; jis visada patenkintas ir niekuo nesistebi.

- Vadinasi, aš esu idiotas, nes aš kenčiu, esu nepatenkintas ir stebiuosi žmonių niekšybėmis.

- Be reikalo taip sakot. Jeigu jūs dažniau įsimąstysite, tai suprasite, kaip menka visa toji išorė, kuri mus jaudina. Reikia stengtis išmanyti gyvenimą, o jame - tikrasis gėris.

- Išmanyti... - susiraukė Ivanas Dmitričius. - Išorė, vidus... Atsiprašau, aš to nesuprantu. Aš tik žinau, - tarė jis, stodamasis ir piktai žiūrėdamas į daktarą, - aš žinau, kad Dievas sukūrė mane iš šilto kraujo ir nervų, taip! O organiškas audinys, jei tik jis gyvybingas, turi reaguoti į visus erzinimus. Ir aš reaguoju! Į skausmą aš atsiliepiu šauksmu ir ašaromis, į niekšybę - pasipiktinimu, į šlykštybę - pasibjaurėjimu. Mano manymu, tai kaip tik ir yra gyvenimas. Kuo organizmas žemesnis, tuo jis nejautresnis ir silpniau atsako į paerzinimus, o kuo aukštesnis, tuo jis pagaulesnis ir energingiau reaguoja į tikrovę. Kaip galima to nežinoti? Daktaras, o nežino tokių niekų! Jei nori niekinti skausmą, būti visada patenkintas ir niekuo nesistebėti, tai turi pasiekti štai tokią būseną, - ir Ivanas Dmitričius parodė į storą, taukais aptekusį mužiką, - arba tiek užsigrūdint kančiomis, kad jų visai nejustum, tai yra, kitaip tariant, kad paliautum gyvenęs. Atsiprašau, aš nesu nei išminčius, nei filosofas, - susierzinęs varė toliau Ivanas Dmitričius, - ir nieko aš čia nesuprantu. Aš nepajėgiu samprotauti.

- Priešingai, jūs puikiai samprotaujate.

- Stoikai, kuriuos jūs parodijuojate, buvo nuostabūs žmonės, bet jų mokslas jau prieš du tūkstančius metų sustingo ir nė per nagą nepajudėjo pirmyn ir nepajudės, nes jis nepraktiškas ir negyvenimiškas. Pasisekimą jis turėjo tik mažumoje, kuri savo gyvenimą leidžia visokių mokslų studijavimais ir ragavimais, o dauguma jo nesuprato. Mokslas, skelbiąs abejingumą turtui, gyvenimo patogumams, niekinąs skausmą ir mirtį, didžiulei daugumai visai nesuprantamas, nes toji dauguma niekad nepažino nei turtų, nei gyvenimo patogumų; o niekinti skausmus jai būtų buvę tas pat, kas niekinti gyvenimą, nes visa žmogaus būtybė yra susidarius iš bado, šalčio, skriaudų, nuostolių ir hamletiško mirties siaubo jutimų. Tie jutimai sudaro visą gyvenimą: juo galima bodėtis, nepakęsti jo, bet ne niekinti. Taip, kartoju, stoikų mokslas niekad negali turėti ateities, o progresuoja, kaip matote, nuo amžių pradžios iki šiandien kova, jautrumas skausmui, gebėjimas atsiliepti į jaudinimus...

Ivanas Dmitričius staiga pametė minčių giją, sustojo ir apmaudingai pasitrynė kaktą.

- Norėjau pasakyti kažką svarbaus, bet sutrikau, - tarė jis. - Apie ką čia aš? Taip! Tai šit aš ir sakau: kažkuris stoikas parsidavė vergijon, norėdamas išpirkti savo artimą. Tai matote, vadinas, ir stoikas reagavo į jaudinimus, nes tokiam kilniadvasiškam aktui, kaip savęs sunaikinimas dėl artimo, yra reikalinga užjaučianti, sujundanti siela. Čia, kalėjime, aš užmiršau visa, ko mokiausi, šiaip tai ir dar ką nors atsminčiau. O jeigu imsim Kristų? Kristus reagavo į tikrovę tuo, kad verkė, šypsojosi, liūdėjo, rūstavo, net ilgėjosi; jis ne su šypsena ėjo kančių pasitikti ir mirties neniekino, o meldėsi Getsemanės darže, kad aplenktų jį toji taurė.

Ivanas Dmitričius nusijuokė ir atsisėdo.

- Sakykim, žmogaus ramybė ir pasitenkinimas glūdi ne išorėje, bet jame pačiame, - tarė jis. - Sakykim, reikia niekinti kančias ir niekuo nesistebėti. Bet kuo remdamasis jūs tai skelbiate? Jūs išminčius? Filosofas?

- Ne, aš ne filosofas, bet skelbti tai privalo kiekvienas, nes tai yra išmintinga.

- Ne, aš noriu žinoti, kodėl jūs tokiuose dalykuose, kaip išmanymas, kančių niekinimas ir kitkas, laikote save kompetetingu? Argi jūs esate kada kentėjęs? Ar turite supranti apie kančias? Dovanokite: ar jus vaikystėje lupdavo?

- Ne, mano tėvai bjaurėjosi fizinėmis bausmėmis.

- O mane tėvas žiauriai pėrė. Mano tėvas buvo griežtas, hemorojum sergantis valdininkas su ilga nosimi ir geltonu kaklu. Bet kalbėkime apie jus. Per visą gyvenimą prie jūsų niekas piršto neprikišo, niekas jūsų negąsdino, neujo; jūs sveikas kaip jautis. Augote jūs po tėvo sparneliu, mokėtės jo lėšomis, o paskui išsyk sučiupote sinekurą. Daugiau kaip dvidešimt metų jūs gyvenote nemokamam bute, su kuru, su šviesa, su tarnaite, turėdamas teisę dirbti, kaip ir kiek jums patinka, nors ir nieko neveikti. Iš prigimties jūs esate žmogus tingus, glebus ir todėl stengėtės sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad niekas jums galvos nekvaršintų ir nejudintų iš vietos. Reikalus jūs pavedėte felčeriui ir kitokiai šunaujai, o pats sėdėjote šilumoj ir tylumoj, krovėte pinigėlius, knygeles skaitinėjote, smaginotės samprotavimais apie visokias kilnias nesąmones ir (Ivanas Dmitričius pasižiūrėjo į raudoną daktaro nosį) šnapsum gertūrum. Vienu žodžiu, gyvenimo jūs nematėte, visiškai jo nepažįstate, o su tikrove tik teoriškai esate susipažinęs. O kančią jūs niekinat ir niekuo nesistebit dėl labai paprastos priežasties: tuštybių tuštybė, išorė ir vidus, panieka gyvenimui, kančioms ir mirčiai, išmanymas, tikrasis gėris - vis tai yra filosofija, tinkamiausia rusiškam tinginiui. Pavyzdžiui, matote jūs, kaip mužikas muša žmoną. Kam užsistoti? Tegul muša, vis tiek anksčiau ar vėliau abu mirs; ir mušantysis, be to gi, smūgiais įžeidžia ne tą, ką muša, o pats save. Girtauti kvaila, nepadoru, bet gersi - mirsi, negersi - taip pat mirsi. Ateina boba - dantis skauda... Na ką gi? Skausmas yra skausmo vaizdinys, na ir - be ligų šiame pasaulyje nenugyvensi, visi mirsime, ir todėl eik sau, boba, nekliudyk man mąstyti ir degtinę gerti. Jaunuolis prašo patarimo, ką daryti, kaip gyventi; prieš atsakydamas, kitas susimąstytų, o čia atsakymas jau gatavas: šiek išmanymo arba tikrojo gėrio. O kas yra tasai fantastiškas „tikrasis gėris“? Atsakymo, žinoma, neturi. Mus laiko čia už grotų, pūdo, engia, bet tai gera ir išmintinga, nes tarp šios palatos ir šilto, jaukaus kabineto nėra jokio skirtumo. Patogi filosofija: ir nėr ko veikti, ir sąžinė švari, ir išminčium jauties... Ne, pone gerbiamasis, tai ne filosofija, ne mąstymas, ne pažiūrų platumas, o tinginystė, fakyro fokusai, mieguistas kvaitulys... Taigi! - Ivanas Dmitričius vėl supyko. - Kančias niekinate, o tik priverk jums durimis pirštą, tai suriksite iš visos gerklės!

- O gal ir nesuriksiu, - tarė Andrejus Jefimyčius, romiai šypsodamasis.

- Taigi, kaipgi! O šit, jeigu jus ištiktų paralyžius arba, pavyzdžiui, koks nors kvailys ir akiplėša, naudodamasis savo padėtimi it titulu, viešai jus įžeistų ir jūs žinotumėt, kad už tai jis liks nenubaustas, - na, tada jūs suprastumėt, kaip piršti kitiems išmanymą ir tikrąjį gėrį.

- Tai originalu, tarė Andrejus Jefimyčius, juokdamasis iš pasitenkinimo ir trindamas rankas. - Mane maloniai stebina jūsų palinkimas į apibendrinimus, o mano charakteristika, kurią jūs teikėtės ką tik išsakyti, tiesiog puiki. Turiu prisipažinti, pasikalbėjimas su jumis teikia man didžiausią malonumą. Ne, aš jus išklausiau, dabar ir jūs malonėkite išklausyti mane.

=== XI ===

Tas pokalbis truko dar kokią valandą ir, matyt, Andrejui Jefimyčiui padarė gilų įspūdį. Jis ėmė užeidinėti į flygelį kasdien. Užeidavo jis ten iš ryto ir popiet, ir dažnai vakaro sutemos užklupdavo jį besikalbant su Ivanu Dmitričium. Iš pradžių Ivanas Dmitričius jo vengė, įtarė kažką pikta turint ir atvirai rodė savo priešingumą, bet paskui prie jo priprato, nustojo būti atžarus ir ėmė į jį žiūrėti su viršesnio ironija.

Netrukus ligoninėj pasklido gandas, kad daktaras Andrejus Jefimyčius ėmė lankytis palatoj Nr. 6. Niekas - nei felčeris, nei Nikita, nei slaugės negalėjo suprasti, ko jis ten vaikščioja, ko ten sėdi ištisas valandas, apie ką kalba ir kodėl neišrašinėja receptų. Jo elgesys atrodė keistas. Michailas Averjanyčius dažnai nerasdavo jo namie, ko anksčiau niekad neatsitikdavo, ir Darjuška būdavo labai pasipiktinusi, nes daktaras gerdavo alų jau nebe nustatytu laiku ir kartais netgi pavėluodavo pietų.

Kartą, tai buvo jau birželio pabaigoj, daktaras Chobotovas kažkokiu reikalu atėjo pas Andrejų Jefimyčių; neradęs jo namie, jis ėmė ieškoti jo po kiemą; čia jam pasakė, kad senasis daktaras dabar pas psichikos ligonius. Įėjęs į flygelį ir sustojęs priemenėje, Chobotovas išgirdo tokį pokalbį:

- Mes niekad nesusigiedosime, ir atversti manęs į savo tikėjimą jums nepavyks, - susierzinęs kalbėjo Ivanas Dmitričius. - Jūs visai nepažįstate tikrovės ir niekad jūs nekentėjote, o tik nelyginant dėlė mitote svetimomis kančiomis, tuo tarpu aš kentėjau be perstojo nuo gimimo dienos iki šiandien. Todėl sakau atvirai: visais atžvilgiais aš jaučiuos už jus kompetentingesnis. Ne jums mane mokyti.

- Aš visai ir nepretenduoju atversti jus į savo tikėjimą, - tarė Andrejus Jefimyčius, tyliai ir apgailestaudamas, kad jo nenori suprasti. - Ir ne tai čia svarbu, mano drauguži. Svarbu ne tai, kad jūs kentėjote, o aš ne. Kančios ir džiaugsmai - praeinantis dalykas; palikim juos, tuščia jų. O svarbu tai, kad mudu galvojame; abu kits kito akyse esame žmonės, kurie gali mąstyti ir samprotauti, ir tai daro mus solidarius, kad ir kokios skirtingos būtų mūsų pažiūros. Kad jūs žinotumėt, mano drauguži, kaip nusibodo man visuotinė beprotybė, trivialumas, bukaprotiškumas ir su kokiu džiaugsmu kiekvieną kartą aš kalbuosi su jumis! Jūs protingas žmogus, ir aš gėriuosi jumis.

Chobotovas pravėrė truputėlį duris ir žvilgtelėjo į palatą: Ivanas Dmitričius su kalpoku ir daktaras Andrejus Jefimyčius sėdėjo šalimais ant lovos. Pamišėlis vaipėsi, krūpčiojo ir konvulsingai siaustėsi chalatu, o daktaras sėdėjo nekrutėdamas, galvą nuleidęs, ir jo veidas buvo išraudęs, bejėgis, liūdnas. Chobotovas patraukė pečiais, šyptelėjo ir susižvalgė su Nikita. Nikita irgi trūktelėjo pečiais.

Kitą dieną Chobotovas į flygelį atėjo su felčeriu. Abu stovėjo priemenėje ir klausėsi.

- O mūsų senis, rodos, visai pakvaišo! - tarė Chobotovas, eidamas iš flygelio.

- Viešpatie, pasigailėk mūsų nusidėjėlių! - atsiduso puošnusis Sergejus Sergejičius, rūpestingai apeidamas klanelius, kad nesusiteptų savo gražiai nublizgintų batų. - Turiu prisipažinti, gerbiamasis Jevgenijau Fiodoryčiau, aš jau seniai to laukiau!

=== XII ===

Nuo to laiko Andrejus Jefimyčius ėmė pastebėti aplinkui kažkokį paslaptingumą. Tarnai, slaugės ir loginiai, jį susitikę, klausiamai į jį žvilgčiodavo ir paskui kuždėdavosi tarpusavy. Mergytė Maša, prižiūrėtojo duktė, kurią jis mėgdavo susitikti ligoninės sode, dabar, kai jis šypsodamasis artindavosi prie jos, norėdamas paglostyti jos galvutę, kažkodėl nuo jo bėgdavo. Pašto viršininkas Michailas Averjanyčius, jo klausydamasis, nebesakydavo: „Tikra tiesa“, o kažkaip sumišęs bambėdavo: „Taip, taip, taip...“ ir žiūrėdavo į jį susimąstęs ir liūdnas; kažkodėl jis ėmė patarinėti savo draugui, kad nustotų gėręs degtinę ir alų, bet, būdamas delikatus žmogus, kalbėjo ne tiesiog, o užuominomis, pasakodamas čia apie vieną bataliono vadą, labai gerą žmogų, čia apie pulko šventiką, puiku vyrą, kurie gėrė ir susirgo, bet, metę gerti, visiškai pasveiko. Du tris kartus pas Andrejų Jefimyčių buvo atėjęs kolega Chobotovas; jis irgi patarė mesti svaigalus ir be jokios aiškios priežasties rekomendavo vartoti kalio bromidą.

Rugpjūčio mėnesyje Andrejus Jefimyčius gavo iš miesto galvos laišką su prašymu ateiti pas jį labai svarbiu reikalu. Paskirtu laiku nuėjęs į valdybą, Andrejus Jefimyčius rado ten karo viršininką, apskrities mokyklos direktorių, vieną valdybos narį, Chobotovą ir dar kažkokį apkūnų, šviesiaplaukį poną, kurį jam pristatė kaip daktarą. Tas daktaras su lenkiška sunkiai ištariama pavarde gyveno trisdešimt varstų nuo miesto, žirgyne, ir pravažiuodamas buvo dabar mieste.

- Čia yra pareiškimėlis, liečiąs jus, - kreipėsi valdybos narys į Andrejų Jefimyčių po to, kai visi pasisveikino ir susėdo prie stalo. - Štai Jevgenijus Fiodoryčius sako, kad didžiajame korpuse vaistinei ankštoka ir kad ją reikėtų perkelti į vieną flygelį. Tai, žinoma, niekis, perkelti galima, bet svarbiausia priežastis - flygeliui remonto reikės.

- Taip, be remonto neapsieisi, - tarė Andrejus Jefimyčius pagalvojęs. - Jeigu, pavyzdžiui, kampinį flygelį norėtume pritaikyti vaistinei, tai tam, manau, prireiktų minimum penkių šimtų rublių. Išlaidos neproduktyvios.

Visi truputį patylėjo.

- Aš jau prieš dešimt metų turėjau garbės referuoti, - tyliu balsu kalbėjo toliau Andrejus Jefimyčius, - kad šita ligoninė dabartiniu savo pavidalu mūsų miestui yra prabanga ne pagal išteklius. Statyta ji keturiasdešimtaisiais metais, bet tada juk buvo kiti ištekliai. Miestas per daug išleidžia nereikalingai statybai ir nereikalingoms tarnyboms. Aš manau, už tuos pinigus, jeigu kita tvarka, būtų galima išlaikyti dvi pavyzdines ligonines.

- Tai imkim ir įsiveskim kitą tvarką! - gyvai tarė valdybos narys.

- Aš jau turėjau garbės referuoti: perduokite medicinos skyrių zemstvos žinybon.

- Taigi, perduokite zemstvai pinigus, o ji pavogs, - nusijuokė šviesiaplaukis daktaras.

- Tai jau taip įprasta, - sutiko valdybos narys ir taip pat nusijuokė.

Andrejus Jefimyčius ištižusiu ir blausiu žvilgsniu pažiūrėjo į šviesiaplaukį daktarą ir tarė:

- Reikia būti teisingam.

Visi patylėjo. Padavė arbatos. Karinis viršininkas, kažkodėl labai sumišęs, palietė per stalą Andrejaus Jefimyčiaus ranką ir tarė:

- Visai jūs mus užmiršote, daktare. Beje, jūs esate vienuolis: kortomis nelošiate, moterų nemylite. Nuobodu jums su tokiais kaip mes.

Visi ėmė šnekėti, kaip nuobodu padoriam žmogui gyventi šiame mieste. Nei teatro, nei muzikos, o pastarajame šokių vakare, klube, buvo apie dvidešimt damų ir tik du kavalieriai. Jaunimas nešoka, o visą laiką būriuojasi prie bufeto arba kortomis lošia. Andrejus Jefimyčius iš lėto ir tyliai, į nieką nežiūrėdamas, ėmė kalbėti apie tai, kaip gaila, kaip labai gaila, kad miestiečiai savo energiją, savo širdį ir protą eikvoja kortoms ir liežuvavimams, o nemoka ir nenori leisti laiko įdomiuose pokalbiuose ir skaitymuose, nenori naudotis malonumais, kurių teikia protas. Tik vienas protas yra įdomus ir nuostabus, o visa kita lėkšta ir žema. Chobotovas įdėmiai klausėsi savo kolegos ir staiga paklausė:

- Andrejau Jefimyčiau, kuri šiandien diena?

Gavęs atsakymą, jis ir šviesiaplaukis daktaras jaučiančių savo nusimanymą egzaminatorių tonu ėmė Andrejų Jefimyčių klausinėti, kuri šiandien savaitės diena, kiek metai turi dienų ir ar tiesa, kad palatoje Nr. 6 gyvena nuostabus pranašas.

Atsakydamas į pastarąjį klausimą, Andrejus Jefimyčius paraudo ir tarė:

- Taip, tai ligonis, bet įdomus vaikinas.

Daugiau jo nieko neklausinėjo.

Kai jis prieškambary vilkosi paltą, karinis viršininkas uždėjo ant peties jam ranką ir atsidusęs tarė:

- Metas mums, seniams, pailsėti!

Išėjęs iš valdybos, Andrejus Jefimyčius suprato, kad tai buvo komisija jo protiniam pajėgumui patikrinti. Jis prisiminė klausimus, kuriuos jam pateikinėjo, paraudo ir kažkodėl dabar pirmąkart gyvenime jam baisiai pagailo medicinos.

„Dieve mano, - galvojo jis prisimindamas, kaip gydytojai jį ką tik tyrė, - juk jie taip neseniai studijavo psichiatriją, laikė egzaminus - iš kurgi toks visiškas nemokšiškumas? Jie supratimo neturi apie psichiatriją!“

Ir pirmąkart gyvenime jis pasijuto įžeistas ir supykintas.

Tos pačios dienos vakare užėjo pas jį Michailas Averjanyčius. Nepasisveikinęs pašto viršininkas priėjo prie jo, paėmė už abiejų rankų ir susijaudinusiu balsu tarė:

- Mano brangusis, drauge mano, įrodykite man, kad jūs tikite mano nuoširdumu ir laikote mane save draugu... Drauge mano! - ir, neduodamas Andrejui Jefimyčiui kalbėti, jaudindamasis varė toliau: - Aš mėgstu jus dėl jūsų išsilavinimo ir sielos kilnumo. Klausykite manęs, mano brangusis. Mokslo taisyklės gydytojus įpareigoja slėpti nuo jūsų teisybę, bet aš kariškai drožiu tiesą į akis: jūs esate nesveikas! Dovanokite man, mano brangusis, bet tai tiesa, tai jau seniai pastebėjo visi aplinkiniai. Daktaras Jevgenijus Fiodoryčius man ką tik sakė, kad jūsų sveikatos labui jums reikėtų pailsėti ir prasiblaškyti. Tikra tiesa! Puiku! Šiomis dienomis aš imu atostogų ir važiuoju pauostyti kitokio oro. Įrodykite, kad jūs man draugas - važiuojam kartu! Važiuokim, pamiklinkim senus kaulus.

- Aš jaučiuosi visiškai sveikas, - tarė Andrejus Jefimyčius pagalvojęs. O važiuoti negaliu. Leiskite man kaip nors kitaip įrodyti jums savo bičiulystę.

Važiuoti kitur, nežinia kodėl, be knygų, be Darjuškos, be alaus, ūmiai suardyti gyvenimo tvarką, nusistovėjusią per dvidešimt metų, - iš pradžių tokia idėja jam pasirodė be galo keista ir fantastiška. Bet jis prisiminė pašnekesį valdyboje ir slogią nuotaiką, kurią turėjo, grįždamas iš valdybos namo, ir mintis neilgam išvažiuoti iš miesto, kur kvaili žmonės jį laiko bepročiu, nusišypsojo jam.

- O kurgi jūs ketinate važiuoti? - paklausė jis?

- Į Maskvą, į Peterburgą, į Varšuvą... Varšuvoj aš esu praleidęs penkerius laimingiausius savo gyvenimo metus. Koks nuostabus miestas! Važiuokim, brangusis mano!

=== XIII ===

Po savaitės Andrejui Jefimyčiui pasiūlė pailsėti, tai yra, atsistatydinti iš tarnybos, į ką jis pažiūrėjo abejingai, o dar po savaitės jis ir Michailas Averjanyčius jau sėdėjo pašto tarantase ir važiavo į artimiausią geležinkelio stotį. Du šimtus varstų jie nuvažiavo per dvi paras ir kelionėje dukart nakvojo. Kai pašto stotyse paduodavo arbatai gerti blogai išplautas stiklines arba ilgai kinkydavo arklius, tai Michailas Averjanyčius rausdavo, visas drebėdavo ir šaukdavo: „Tylėk! Nepostringauk!“ O sėdėdamas tarantase, jis, nė valandžiukės nesiliaudamas, pasakojo apie savo keliones po Kaukazą ir Lenkijos karalystę. Kiek buvę nuotykių, kokių susitikimų! Jis kalbėjo garsiai ir podraug žiūrėjo tokiomis nustebusiomis akimis, kad galėjai pamanyti, jog jis meluoja. Be to dar, pasakodamas jis šniokšdavo Andrejui Jefimyčiui į veidą ir kvatojo jam stačiai į ausį. Tatai buvo daktarui nepatogu ir trukdė galvoti ir susikaupti.

Geležinkeliu iš taupumo važiavo trečiąja klase, nerūkančiųjų vagone. Publika buvo apyšvarė. Michailas Averjanyčius greitai su visais susipažino ir, eidamas nuo suolo prie suolo, garsiai kalbėjo, kad esą neverta važinėti tais bjauriais keliais. Visur suktybės! Kas kita joti raitam: nudumi per dieną šimtą varstų ir paskui jautiesi sveikas ir žvalus. O nederliai pas mus esą todėl, kad nusausinę Pinsko pelkes. Išvis baisi netvarka. Jis karščiavosi, garsiai kalbėjo ir nedavė kitiems kalbėti. Tas nepabaigiamas plepėjimas su garsiu kvatojimu protarpiais ir raiškiais mostais Andrejų Jefimyčių nuvargino.

„Katras iš mudviejų beprotis? - apmaudingai galvojo jis. - Ar aš, kuris stengiuosi keleivių niekuo netrukdyti, ar tas egoistas, manąs, kad jis čia už visus ir protingesnis, ir įdomesnis, ir todėl niekam neduoda ramybės?“

Maskvoje Michailas Averjanyčius apsivilko karišku surdutu be antpečių ir apsimovė kelnėmis su raudonais antsiuvais. Gatvėje jis vaikščiojo su kariška kepure bei miline, ir kareiviai atidavinėjo jam pagarbą. Andrejui Jefimyčiui dabar atrodė, kad tai yra žmogus, kuris iš viso savo poniškumo, kurį kadaise turėjo, prašvilpė visa, kas buvo gera, ir pasiliko sau vien tik bloga. Jis mėgo, kad jam patarnautų, net kada visai to nereikėdavo. Antai, degtukai guli ties juo ant stalo, jis juos mato, bet šaukia tarną paduoti degtukus; prie kambarinės jis nesidrovi vaikščioti vienais baltiniais; liokajams, visiems be skirtumo, net seniams, sako „tu“ ir supykęs garbsto juos glušais ir kvailiais. Tatai, kaip atrodė Andrejui Jefimyčiui, buvo poniška, bet bjauru.

Visų pirma Michailas Averjanyčius nusivedė savo draugą prie Iverskos. Jis meldėsi karštai, iki žemės nusilenkdamas ir ašarodamas, o kai baigė, giliai atsiduso ir tarė:

- Nors ir netiki, bet kažkaip ramiau, kai pasimeldi. Pabučiuokite, balandėli.

Andrejus Jefimyčius susigėdo ir pabučiavo šventąjį paveikslą, o Michailas Averjanyčius ištempė lūpas ir, linguodamas galvą, tylomis pasimeldė, ir jo akyse vėl pasirodė ašaros. Paskui jiedu nuėjo į Kremlių ir ten pasižiūrėjo didžiąją patranką ir didįjį varpą ir net pirštais juos pačiupinėjo, pasigėrėjo Zamoskvorečės vaizdu, apsilankė Išganytojo cerkvėje ir Rumiancevo muziejuje.

Pietavo jie pas Testovą. Michailas Averjanyčius ilgai žiūrėjo į meniu, glostydamasis žandenas, ir tarė kaip smaguris turčius, įpratęs restoranuose jaustis it namie:

- Pažiūrėsime, kuo jūs šiandien mus pavalgydinsit, angele!

=== XIV ===

Daktaras vaikščiojo, žiūrėjo, valgė, gėrė, bet jautė jis tik viena: apmaudą Michailui Averjanyčiui. Jis norėjo pailsėti nuo draugo, pasprukti nuo jo, pasislėpti, o draugas laikė savo pareiga nė per žingsnį nepaleisti jo nuo savęs ir teikti jam kuo daugiau pramogų. Kai nebebuvo ko žiūrėti, jis smagino jį kalbomis. Dvi dienas Andrejus Jefimyčius kentė, bet trečiąją pareiškė savo draugui sergąs ir norįs visą dieną pabūti namie. Draugas pasakė, kad tokiu atveju ir jis būsiąs namie. Iš tikrųjų reikią pailsėti, nes kitaip nuo kojų nusivarysi. Andrejus Jefimyčius atsigulė ant kanapos, nusigręžė į sieną ir, dantis sukandęs, klausėsi savo draugo, kuris karštai jį tikino, kad Prancūzija anksčiau ar vėliau būtinai sumušianti Vokietiją, kad Maskvoje labai daug esą sukčių ir kad iš arklio išorės negalima spręsti apie jo gerumą. Daktarui pradėjo spengti ausyse ir plakti širdis, bet paprašyti draugą išeiti ar patylėti iš delikatumo jis nesiryžo. Laimė, Michailui Averjanyčiui nusibodo sėdėti kambary, ir popiet jis išėjo pasivaikščioti.

Likęs vienas, Andrejus Jefimyčius gėrėjosi poilsiu. Kaip malonu gulėti nejudant ant sofos ir jausti, kad kambaryje tu esi vienas! Tikroji laimė neįmanoma be vienumos. Nupuolęs angelas nusikalto Dievui turbūt todėl, kad užsigeidė vienumos, kurios angelai neturi. Andrejus Jefimyčius norėjo galvoti apie tai, ką matęs ir girdėjęs per pastarąsias dienas, bet Michailas Averjanyčius jam nėjo iš galvos.

„O juk jis paėmė atostogų ir išvažiavo su manim iš draugiškumo, iš širdies kilnumo, - su apmaudu galvojo daktaras. - Nieko nėra blogesnio už šią draugo globą. Juk šit, rodos, ir geras, ir kilnios sielos, ir linksmas, o nuobodus. Nepakenčiamai nuobodus. Yra tokių žmonių, kurie visada kalba tik protingus ir gražius žodžius, bet jauti, kad jie - bukapročiai žmonės“.

Ir kitas dienas Andrejus Jefimyčius sakėsi sergąs ir nėjo iš kambario. Jis gulėdavo, nusigręžęs į sofos atlošą, ir kamuodavosi, kai draugas linksmindavo jį savo kalbomis, arba ilsėdavosi, kai draugo nebūdavo. Jis širdo ant savęs, kam važiavo į tą kelionę, ir ant draugo, kuris kasdien darėsi vis plepesnis ir vis mažiau varžėsi; nukreipti savo mintis rimtesne, kilnesne kryptimi jam niekaip nesisekė.

„Tai mane baudžia tikrovė, apie kurią kalbėjo Ivanas Dmitričius, - galvojo jis, pykdamas ant savo smulkmeniškumo. - Bet tai niekai... Parvažiuosiu namo, ir viskas eis po senovei...“

Ir Peterburge tas pat: kiauras dienas jis nėjo iš kambario, gulėjo ant kanapos ir atsikeldavo tik alaus išgerti.

Michailas Averjanyčius visą laiką ragino važiuoti į Varšuvą.

- Brangusis mano, ko man ten važiuoti? - kalbėjo Andrejus Jefimyčius maldaujamu balsu. - Važiuokite vienas, o man leiskite grįžti namo! Prašau jus!

- Nieku būdu! - protestavo Michailas Averjanyčius. - Tai nuostabus miestas. Jame aš praleidau penkerius laimingiausius savo gyvenimo metus.

Andrejui Jefimyčiui neužteko valios tvirtumo priešintis, ir jis, sukandęs dantis, nuvažiavo į Varšuvą. Čia jis nėjo iš kambario, gulėjo ant sofos ir pyko ant savęs, ant draugo ir ant liokajų, kurie atkakliai atsisakinėjo suprasti rusiškai, o Michailas Averjanyčius, kaip visada, sveikas, žvalus ir linksmas, nuo ryto iki vakaro vaikščiojo po miestą ir ieškojo savo senų pažįstamų. Kelias naktis jis nenakvojo namie. Po vienos nakties, praleistos nežinia kur, jis grįžo anksti rytą labai susijaudinęs, išraudęs ir nesusišukavęs. Jis ilgai vaikščiojo įstrižai kambario, kažką sau panosėj niurnėdamas, paskui sustojo ir tarė:

- Garbė svarbiausia!

Pavaikščiojęs dar truputį, susigriebė už galvos ir ištarė tragišku balsu:

- Taip, garbė svarbiausia! Tegul būna prakeikta toji valanda, kurią aš sumaniau važiuoti į šį Babiloną! Brangusis mano, - kreipėsi jis į daktarą, - niekinkit mane: aš prasilošiau! Duokit man penkis šimtus rublių!

Andrejus Jefimyčius atskaitė penkis šimtus rublių ir tylėdamas atidavė juos savo draugui. Tasai, vis dar paraudęs iš gėdos ir pykčio, padrikais žodžiais davė kažkokią nereikalingą priesaiką, užsidėjo kepurę ir išėjo. Grįžęs po dvejeto valandų, jis virto į fotelį, garsiai atsiduso ir tarė:

- Garbė išgelbėta! Važiuokim, mano drauge! Nė vienos minutės nebenoriu būti šiame prakeiktame mieste. Apgavikai! Austrijos šnipai!

Kai bičiuliai grįžo į savo miestą, buvo jau lapkričio mėnuo ir gatvėse buvo gilu sniego. Andrejaus Jefimyčiaus vietoje jau buvo daktaras Chobotovas; jis tebegyveno senajame savo bute laukdamas, kol grįš Andrejus Jefimyčius ir užleis jam butą ligoninėj. Negražioji moteris, kurią jis vadino virėja, jau gyveno viename ligoninės flygelyje.

Mieste apie ligoninę ėjo naujos paskalos. Kalbėjo, kad negražioji moteris susipykusi su prižiūrėtoju ir tas šliaužiojęs prieš ją ant kelių, prašydamas atleidimo.

Andrejui Jefimyčiui sugrįžus jau tą pat dieną teko ieškotis buto.

- Drauguži mano, - nedrąsiai jam tarė pašto viršininkas, - atleiskit už nekuklų klausimą: kokius jūs turite išteklius?

Andrejus Jefimyčius tylėdamas suskaitė savo pinigus ir tarė:

- Aštuoniasdešimt šešis rublius.

- Aš ne to klausiu, - sumišęs tarė Michailas Averjanyčius, nesupratęs daktaro. - Aš klausiu, kokius išteklius jūs iš viso turite.

- Aš gi sakau jums: aštuoniasdešimt šešis rublius... Daugiau aš nieko neturiu.

Michailas Averjanyčius daktarą laikė doru ir kilniu žmogumi, bet vis dėlto spėjo jį turint kapitalo mažių mažiausia kokius dvidešimt tūkstančių. Dabar, sužinojęs, kad Andrejus Jefimyčius elgeta, kad neturi iš ko gyventi, jis kažkodėl staiga pravirko ir apkabino savo draugą.

=== XV ===

Andrejus Jefimyčius gyveno miestietės Belovos trilangiame namely. Šiame namely buvo tik trys kambariai, neskaitant virtuvės. Du iš jų, su langais į gatvę, turėjo daktaras, o trečiajame ir virtuvėje gyveno Darjuška ir Belova su trimis vaikais. Kartais pas šeimininkę ateidavo nakvoti jos meilužis, girtas mužikas, kuris siautėdavo per naktis ir vaikams bei Darjuškai keldavo daug baimės. Kai jis ateidavo ir, atsisėdęs virtuvėje, imdavo reikalauti degtinės, visiems pasidarydavo labai ankšta, ir daktaras iš gailesčio imdavo pas save verkiančius vaikus, guldydavo juos savo kambary ant grindų, ir iš to jam būdavo didelio malonumo.

Keldavos jis, kaip pirma, aštuoniomis ir, atsigėręs arbatos, sėsdavo skaityti savo senų knygų ir žurnalų. Naujoms pirkti jis nebeturėjo pinigų. Ar todėl, kad knygos buvo senos, ar galbūt dėl pasikeitusios aplinkos, skaitymas jau nebetraukė jo taip labai ir jį vargino. Kad nereikėtų leisti laiko dykinėjant, jis sudarinėjo smulkų savo knygų katalogą ir lipdė ant jų nugarėlių biliečiukus, ir šis mechaniškas, kruopštus darbas atrodė jam įdomesnis už skaitymą. Vienodas, kruopštus darbas kažkokiu nesuprantamu būdu užliūliuodavo jo mintis, jis nieko negalvodavo, ir laikas bėgdavo greitai. Net virtuvėje sėdėti ir su Darjuška bulves skusti ar iš grikinių kruopų rankioti šapelius jam atrodė įdomu. Šeštadieniais ir sekmadieniais jis eidavo į cerkvę. Stovėdamas prie sienos ir užsimerkęs, jis klausydavosi giedojimo ir galvodavo apie tėvą, apie motiną, apie universitetą, apie religijas; jam būdavo ramu, liūdna, ir paskui, eidamas iš cerkvės, jis gailaudavo, kad pamaldos taip greit baigėsi.

Jis buvo du kartus nuėjęs į ligoninę pasikalbėti su Ivanu Dmitričium. Bet abu kartus Ivanas Dmitričius buvo nepaprastai suirzęs ir piktas; jis prašė palikti jį ramybėje, nes jam jau seniai nusibodęs tuščias plepėjimas, ir sakėsi iš prakeiktų, niekšingų žmonių už visas kančias jis prašąs tik vienos dovanos - kalinimo vienutėje. Nejaugi jam net ir to pasigailėsią? Kai Andrejus Jefimyčius su juo atsisveikino ir linkėjo labos nakties, tiek vieną, tiek kitą kartą, jis piktai atsikirtinėjo ir sakė:

- Po velnių!

Ir Andrejus Jefimyčius dabar nežinojo, ar eiti jam trečiąkart, ar ne. O eiti norėjosi.

Pirmiau popietėmis Andrejus Jefimyčius vaikščiodavo po kambarius ir galvodavo, o dabar jis nuo pietų ligi vakarienės gulėdavo ant sofos, nusisukęs į atlošą, ir grimzdavo smulkmeniškose mintyse, kurių niekaip negalėdavo atsikratyti. Buvo skaudu, kad už daugiau kaip dvidešimties metų tarnybą jam nedavė nei pensijos, nei vienkartinės pašalpos. Tiesa, jis tarnavo nesąžiningai, bet juk pensiją gauna visi tarnautojai, be skirtumo, ar jie sąžiningi ar ne. Šių laikų teisingumo esmė ir yra, kad laipsniais, ordinais ir pensijomis apdovanojami ne moraliniai ypatumai ir sugebėjimai, o apskritai tarnyba, vis tiek, kokia ji būtų. Kodėl gi jis vienas turįs sudaryti išimtį? Pinigų jis visai neturėjo. Jam buvo gėda praeiti pro krautuvėlę ir pažiūrėti į šeimininkę. Už alų susirinkę skolos jau 32 rubliai. Miestietei Belovai taip pat skolingi. Darjuška patylom pardavinėja senus drabužius ir knygas ir meluoja šeimininkei, kad daktaras greit gausiąs labai daug pinigų.

Jis pyko ant savęs, kam išleido kelionei tūkstantį rublių, kuriuos turėjo susitaupęs. Kaip dabar tas tūkstantis praverstų! Jam buvo pikta, kad žmonės neduoda jam ramybės. Chobotovas laikė savo pareiga retkarčiais lankyti sergantį kolegą. Andrejui Jefimyčiui jis visas buvo bjaurus: ir sotus jo veidas, ir blogas tonas, viršesnio kalbėsena, ir žodis „kolega“, ir auliniai batai; bet visų bjauriausia buvo tai, kad jis laikė savo pareiga Andrejų Jefimyčių gydyti ir manė, kad iš tikrųjų gydo. Kiekvienąkart ateidamas, jis atnešdavo kalio bromido stiklainėlį ir rabarbaro piliulių.

Michailas Averjanyčius taip pat laikė savo pareiga lankyti draugą ir jį linksminti. Kiekvienąsyk pas Andrejų Jefimyčių jis įeidavo su apsimestu familiarumu, prisiversdamas kvatodavo ir tuoj imdavo jį įtikinėti, kad jis šiandien puikiai atrodąs ir kad reikalai, Dievui dėkui, einą geryn, ir iš to galėjai padaryti išvadą, kad draugo būklė, jo manymu, yra beviltiška. Jis dar neišmokėjo savo varšuvinės skolos, ir jį slogino gėda, jis buvo nenatūralus ir todėl stengėsi kvatoti garsiau ir pasakoti juokingiau. Jo anekdotai ir pasakojimai dabar atrodė nepabaigiami ir vargino tiek Andrejų Jefimyčių, tiek jį patį.

Jam atėjus, Andrejus Jefimyčius paprastai guldavo ant sofos, nusigręždavo į sieną ir, sukandęs dantis, klausydavosi; ant jo širdies klodais gulė nuosėdos, ir po kiekvieno draugo apsilankymo jis jausdavo, kad šių nuosėdų klodas siekia vis aukščiau ir tarytum kyla prie gerklės.

Norėdamas nuslopinti smulkmeniškus jausmus, jis skubėdavo galvoti apie tai, kad ir jis pats, ir Chobotovas, ir Michailas Averjanyčius anksčiau ar vėliau turės žūti, net nė žymės nepalikę gamtoje. Jei įsivaizduosi, kad po milijono metų pro žemės rutulį praskris kokia nors dvasia, tai ji pamatys tik molį ir plikas uolas. Viskas - ir kultūra, ir moraliniai dėsniai - bus dingę ir net varnalėšomis neapžėlę. Ką gi reiškia gėda prie krautuvininkę, niekingas Chobotovas, sunki Michailo Averjanyčiaus draugystė? Visa tai niekai, tuščias daiktas.

Bet šitokie samprotavimai nieko nebepadėjo. Vos tik jis imdavo vaizduotis žemės rutulį po milijono metų, ir tuoj iš už plikos uolos pasirodydavo Chobotovas su auliniais batais ar dirbtinai kvatojąs Michailas Averjanyčius, ir net būdavo girdėti drovus kuždesys: „O varšuvinę skolą, mielasis, aš grąžinsiu šiomis dienomis... Būtinai“.

=== XVI ===

Kartą Michailas Averjanyčius atėjo popiet, kai Andrejus Jefimyčius gulėjo ant sofos. Pasitaikė taip, kad tuo metu atsirado ir Chobotovas su kalio bromidu. Andrejus Jefimyčius sunkiai pasikėlė, atsisėdo ir abiem rankom atsirėmė į sofą.

- O šiandien, brangusis mano, - pradėjo Michailas Averjanyčius, - jūsų veido spalva kur kas gražesnė negu vakar. Puikiai atrodot! Dievaži, puikiai!

- Metas, metas taisytis, kolega, - žiovaudamas tarė Chobotovas. - Ag, turbūt ir jums pačiam nusibodo šita gaišatis.

- Ir pasitaisysim! - linksmai tarė Michailas Averjanyčius. - Dark šimtą metų gyvensim! Taip tatai!

- Šimtą ne šimtą, bet dvidešimčiai dar užteks, - guodė Chobotovas. - Nieko, nieko, kolega, nenusiminkit... Gana jums pūsti dūmus į akis.

- Mes dar pasirodysim, kas esame! - nusikvatojo Michailas Averjanyčius ir papliaukšėjo draugui per kelį. - Mes dar pasirodysim! Kitą vasarą, duos Dievas, pasuksim į Kaukazą ir visą jį raiti apjosim - op! op! op! O sugrįžę iš Kaukazo, žiūrėk, ko gero, vestuvėse ūšim, - Michailas Averjanyčius klastingai mirktelėjo akimi. - Vesdinsime jus, draugužį mieląjį... vesdinsime...

Andrejus Jefimyčius staiga pajuto, kad nuosėdos artėja prie gerklės; jam baisiai ėmė plakti širdis.

- Tai koktu! - tarė jis, greitai atsikėlęs ir eidamas prie lango. - Nejaugi jūs nesuprantat, kad kalbate koktybes?

Jis norėjo švelniai ir rimtai kalbėti toliau, bet staiga nejučiomis sugniaužė kumščius ir iškėlė juos viršum galvos.

- Eikit sau! - suriko jis nesavu balsu, rausdamas ir visas drebėdamas. - Lauk! Abu lauk, abu!

Michailas Averjanyčius ir Chobotovas pakilo ir įsmeigė į jį akis, iš pradžių sumišę, paskui baimės apimti.

- Abu lauk! - vis šaukė Andrejus Jefimyčius. - Bukapročiai! Kvailiai! Nereikia man nei draugystės, nei tavo vaistų, bukagalvi! Trivialybe! Šlykštyne!

Chobotovas ir Michailas Averjanyčius suglumę žvalgėsi kits į kitą, atatupsti pasitraukė prie durų ir išėjo į priemenę. Andrejus Jefimyčius sugriebė stiklainėlį su kalio bromidu ir sviedė jiems į pakulnę; stiklainėlis cinktelėjęs sudužo į slenkstį.

- Nešdinkitės po velnių! - sušuko jis verksmingu balsu, išbėgęs į priemenę. - Po velnių!

Svečiams išėjus, Andrejus Jefimyčius virpėdamas, lyg drugio krečiamas, atsigulė ant sofos ir dar ilgai kartojo:

- Bukapročiai! Kvailiai!

Kai jis nusiramino, tai visų pirma jam dingtelėjo mintis, kad vargšui Michailui Averjanyčiui dabar turbūt baisiai gėda ir slogu ir kad visa tai siaubinga. Anksčiau niekuomet nieko panašaus neatsitikdavo. Kurgi protas ir taktas? Kur daiktų išmanymas ir filosofinis abejingumas?

Daktaras iš gėdos ir apmaudo visą naktį negalėjo užmigti, o rytą, dešimtą valandą, nuėjo į pašto kontorą ir atsiprašė pašto viršininką.

- Neminėkite to, kas įvyko, - su atodūsiu tarė susigraudinęs Michailas Averjanyčius, stipriai spausdamas jam ranką. - Kas kerštą myli, tokio aš nemyliu. Liubavkinai! - staiga sušuko jis taip garsiai, kad visi paštininkai ir interesantai krūptelėjo. - Paduok kėdę. O tu palauk! - šūktelėjo jis bobai, kuri pro pinučius kišo jam laišką registruoti. - Ar nematai, kad aš užsiėmęs? Senų dalykų neminėsim, - kalbėjo jis švelniai, kreipdamasis į Andrejų Jefimyčių. - Sėskitės, nuolankiausiai prašau, mano brangusis.

Jis valandžiukę tylėdamas glostėsi kelius, paskui tarė:

- Man nė galvoj nebuvo papykti ant jūsų. Liga ne sesuo, aš suprantu. Jūsų priepuolis vakar išgąsdino mane ir daktarą, ir mudu paskui ilgai apie jus kalbėjomės. Brangusis, kodėl jūs nenorite rimtai susirūpinti savo sveikata? Argi taip galima? Atsiprašau už draugišką atvirumą, - šnibždėjo Michailas Averjanyčius, - jūs gyvenate nepalankiausioj aplinkoj: ankšta, nešvaru, nėra jums priežiūros, gydytis neturit iš ko... Brangusis mano drauge, maldauju iš visos širdies išvien su daktaru, paklausykite mūsų patarimo: gulkite į ligoninę! Ten ir valgis sveikas, ir priežiūra, ir gydymas. Jevgenijus Fiodorovičius nors ir, tarp mūsų kalbant, neišauklėtas, bet nusimanantis, juo visiškai galima pasitikėti. Jis davė man žodį, kad jumis rūpinsis.

Andrejų Jefimyčių sugraudino nuoširdi užuojauta ir ašaros, kurios staiga sublizgo ant pašto viršininko skruostų.

- Gerbiamasis, netikėkite! - sušnabždėjo jis, prisidėjęs ranką prie širdies. - Netikėkite jais. Tai apgavystė! Mano ligos tėra tik tiek, kad po dvidešimt metų, visame mieste aš suradau vos vieną protingą žmogų, bet ir tas pamišėlis. Aš nesergu, o tiesiog pakliuvau į užburtą ratą, iš kurio nėra išeities. Man vis tiek, aš viskam pasirengęs.

- Gulkit į ligoninę, mano brangusis.

- Man vis tiek, nors ir į duobę.

- Duokit, balandėli, žodį, kad jūs visame kame klausysite Jevgenijaus Fiodoryčiaus.

- Gerai, duodu žodį. Bet pakartoju, gerbiamasis, aš pakliuvau į užburtą ratą. Dabar visa, net nuoširdus mano draugų susirūpinimas, veda į viena - į mano pražūtį. Aš žūstu ir turiu drąsos tai suprasti.

- Balandėli, jūs pasveiksit.

- Kam tai sakyti? - susierzinęs tarė Andrejus Jefimyčius. - Retas žmogus į gyvenimo pabaigą negauna pergyventi to, ką aš dabar pergyvenu. Kai jums pasakys, kad jūsų nesveiki inkstai ar išsiplėtusi širdis, ir jūs imsite gydytis, arba pasakys, kad jūs esate beprotis ar nusikaltėlis, tai yra, vienu žodžiu, kai žmonės atkreips į jus dėmesį, tai žinokite, kad jūs pakliuvot į užburtą ratą, iš kurio jau nebeišeisit. Stengsitės išeiti ir dar labiau paklysit. Pasiduokit, nes jokios žemiškos pastangos jūsų jau nebeišgelbės. Taip man atrodo.

Tuo tarpu ties pinučiais grūdosi publika. Andrejus Jefimyčius, nenorėdamas gaišinti darbo, atsistojo ir atsisveikino. Michailas Averjanyčius dar kartą paėmė iš jo garbės žodį ir palydėjo iki lauko durų.

Tą pačią dieną, vakarop, pas Andrejų Jefimyčių netikėtai atėjo Chobotovas su skrandute ir auliniais batais ir tarė tokiu tonu, tartum vakar nieko nebūtų atsitikę:

- O aš pas jus su reikalu, kolega. Atėjau jūsų kviesti: ar nenorėtumėt su manim į konsiliumą?

Pamanęs, kad Chobotovas nori pasivaikščiojimu jį prablaivinti, o gal ir iš tikrųjų duoti jam uždirbti, Andrejus Jefimyčius apsivilko ir išėjo su juo į orą. Jis buvo patenkintas, kad turi progos užglaistyti vakarykštę kaltę ir susitaikinti, ir mintyse dėkojo Chobotovui, kuris apie vakarykštį įvykį nė nemiktelėjo ir, matyt, jo gailėjo. Iš šito nekultūringo žmogaus sunku buvo laukti tokio delikatumo.

- O kur jūsų ligonis? - paklausė Andrejus Jefimyčius.

- Pas mane, ligoninėj. Man jau seniai norėjosi jums parodyti... Įdomiausias atsitikimas.

Jiedu įėjo į ligoninės kiemą ir, aplenkę didįjį korpusą, pasuko prie flygelio, kur buvo pamišėliai. Ir vis kažkodėl tylėdami. Kai įėjo į flygelį, Nikita, kaip paprastai, pašoko ir išsitempė.

- Čia vienam įvyko komplikacija su plaučiais, - pusbalsiu tarė Chobotovas, eidamas su Andrejum Jefimyčium į palatą. - Jūs čia palaukite, o aš tuojau. Nueisiu tik stetoskopo pasiimti.

Ir išėjo.

=== XVII ===

Jau temo. Ivanas Dmitričius gulėjo savo lovoje, įsikniaubęs į priegalvį; paralitikas sėdėjo nejudėdamas, tyliai verkė ir krutino lūpas. Nutukėlis mužikas ir buvęs korespondencijos skirstytojas miegojo. Buvo tylu.

Andrejus Jefimyčius sėdėjo ant Ivano Dmitričiaus lovos ir laukė. Bet praėjo pusvalandis, ir vietoj Chobotovo į palatą įėjo Nikita, glėbyje nešinas chalatu, kažkieno baltiniais ir šlepetėm.

- Prašom vilktis, jūsų prakilnybe, - tarė jis tyliai. - Štai jūsų lova, prašom čionai, - pridėjo jis, rodydamas į tuščią, matyt, neseniai atneštą lovą. - Nieko, Dievas duos, pasveiksite.

Andrejus Jefimyčius viską suprato. Jis, nė žodžio nepasakęs, priėjo prie lovos, kurią Nikita nurodė, ir atsisėdo; matydamas, kad Nikita stovi ir laukia, jis nusirengė nuogas, ir jam pasidarė gėda. Paskui jis apsivilko ligoninės drabužiais; kelnės buvo labai trumpos, marškiniai ilgi, o chalatas atsidavė rūkyta žuvim.

- Pasveiksite, duos Dievas, - pakartojo Nikita.

Jis suglėbė Andrejaus Jefimyčius drabužius, išėjo ir uždarė duris.

„Vis tiek... - galvojo Andrejus Jefimyčius, droviai siausdamasis chalatu ir jausdamas, kad su savo naujais drabužiais jis panašus į kalinį. - Vis tiek... Vis tiek, ar frakas, ar munduras, ar tasai chalatas...“

Bet kaipgi laikrodis? O užrašų knygelė, kur šoninėj kišenėj? O papirosai? Kur išnešė Nikita drabužius? Dabar turbūt iki pat mirties nebeteks mautis kelnių, batų, vilktis liemenės. Visa tai kažkaip keista, iškart net nesuprantama. Andrejus Jefimyčius ir dabar buvo įsitikinęs, kad tarp miestietės Belovos namų ir palatos Nr. 6 nėra jokio skirtumo, kad visa šiame pasauly niekai ir tuštybių tuštybė, o tuo tarpu rankos jam drebėjo, kojos šalo ir buvo klaiku pagalvojus, kad Ivanas Dmitričius greit atsikels ir pamatys jį su chalatu. Jis atsistojo, pavaikščiojo ir vėl atsisėdo.

Šit jis išsėdėjo jau pusvalandį, valandą, ir jam nusibodo iki maudulio; negi čia galima išgyventi dieną, savaitę ir net metus, kaip šitie žmonės? Na, šit jis pasėdėjo, keletą kartų perėjo ir vėl atsisėdo; galima prieiti ir pasižiūrėti pro langą ir vėl pereiti įstrižai kambario. O paskui ką veikti? Taip ir sėdėti visą laiką lyg stabui ir galvoti? Ne, tai vargu ar įmanoma.

Andrejus Jefimyčius atsigulė, bet tučtuojau atsikėlė, nusišluostė rankove šaltą prakaitą nuo kaktos ir pajuto, kad visas jo veidas pakvipo rūkyta žuvim. Jis vėl kelis kartus perėjo per palatą.

- Čia kažkoks nesusipratimas... - pratarė jis, skėstelėjęs rankas ir suglumęs. - Reikia išsiaiškinti, čia nesusipratimas...

Tuo tarpu nubudo Ivanas Dmitričius. Jis atsisėdo ir pasirėmė kumščiais skruostus. Nusispjovė. Paskui tingiai pažvelgė į daktarą ir, matyt, iš karto nieko nesuprato; bet greit jo mieguistam veide pasirodė pyktis ir pašaipa.

- Aha, ir jus, balandėli, čion pasodino! - tarė jis mieguistu, kimiu balsu, vieną akį primerkęs. - Labai džiaugiuos. Jūs gėrėte žmonių kraują, o dabar jūsų gers. Puiku!

- Čia kažkoks nesusipratimas... - tarė Andrejus Jefimyčius, baimindamasis Ivano Dmitričiaus žodžių; jis gūžtelėjo pečiais ir pakartojo: - Nesusipratimas kažkoks...

Ivanas Dmitričius vėl nusispjovė ir atsigulė.

- Prakeiktas gyvenimas! - suniurzgė jis. - Ir ypač liūdna ir skaudu, kai šis gyvenimas baigsis ne atpildu už kančias, ne apoteoze kaip operoje, o mirtimi; ateis mužikai ir nutemps negyvą už rankų ir kojų į rūsį. Brr! Na, nieko... Užtat aname pasauly bus mums šventė... Iš ano pasaulio aš vaidinsiuos čion pamėnu ir gąsdinsiu tuos bjaurybes. Aš juos pražildinsiu.

Sugrįžo Moiseika ir, pamatęs daktarą, ištiesė į jį ranką.

- Duok kapeikėlę! - tarė jis.

=== XVIII ===

Andrejus Jefimyčius priėjo prie lango ir pasižiūrėjo į lauką. Jau temo, ir akiratyje iš dešinės pusės tekėjo šaltas, raudonas mėnuo. Netoli nuo ligoninės tvoros, ne daugiau kaip už šimto sieksnių, stovėjo aukštas, baltas, mūru aptvertas namas. Tai buvo kalėjimas.

„Štai kokia yra tikrovė!“ - pagalvojo Andrejus Jefimčyius, ir jam pasidarė baisu.

Buvo baisus ir mėnulis, ir kalėjimas, ir tvoros vinys, ir kaulų degyklos liepsna tolumoj. Užpakaly pasigirdo atodūsis, Andrejus Jefimyčius atsigręžė ir pamatė žmogų su žibančiomis žvaigždėmis ir ordinais ant krūtinės, kuris nusišypsojo ir klastingai mirktelėjo akimi. Ir tai pasirodė baisu.

Andrejus Jefimyčius įtikinėjo save, kad nei mėnulis, nei kalėjimas nėra niekuo ypatingi, kad ir psichiškai sveiki žmonės nešioja ordinus ir kad viskas ilgainiui supus ir pavirs moliu, bet staiga jį apėmė nusiminimas, jis abiem rankom kibo į grotas ir iš visų jėgų jas pakratė. Stiprios grotos nepasidavė.

Paskui, kad nebūtų taip baisu, jis nuėjo prie Ivano Dmitričiaus lovos ir atsisėdo.

- Aš įpuoliau į nusiminimą, mano brangusis, - sumurmėjo jis, drebėdamas ir šluostydamasis prakaitą. - Įpuoliau į nusiminimą.

- O jūs pafilosofuokite, - pašaipiai tarė Ivanas Dmitričius.

- Dieve mano, Dieve mano... Taip, taip... Jūs kažkada malonėjote pasakyti, kad Rusijoj nėra filosofijos, bet filosofuoja visi, net menkystos. Tik nuo menkystos filosofavimo juk niekam nėra žalos, - tarė Andrejus Jefimyčius tokiu tonu, tartum norėdamas pravirkti ir sugraudinti. - Kam gi, mano brangusis, tas piktas juokas? Ir kaip toji menkysta nefilosofuos, jeigu ji nepatenkinta? Protingam, išsilavinusiam, išdidžiam, laisvę mylinčiam žmogui, Dievo pavidalui, kitos išeities nėra, kaip eiti gydytoju į purviną, kvailą miesteliūkštį, ir visą gyvenimą - taurės, dėlės, garstyčių kompresai. Šarlatanystė, ankštybė, banalybė! O Dieve mano!

- Jūs plepate kvailystes. Jei gydytoju būti šlykštu, eitumėt į ministrus.

- Niekur, niekur negalima. Silpni mes, brangusis... Buvau aš abejingas, mitriai ir sveikai samprotavau, o ligi tik gyvenimas šiurkščiau mane palietė, ir aš įpuoliau į nusiminimą... prostraciją... Silpni mes, niekam tikę mes... Ir jūs taip pat, mano brangusis. Jūs protingas, kilmingas, su motinos pienu įčiulpėte taurius polėkius, bet vos įžengėte į gyvenimą - ir nuvargot, susirgot. Silpni, silpni!

Be baimės ir nuoskaudos, dar kažkoks įkyrus jausmas kamavo Andrejų Jefimyčių nuo to laiko, kai atėjo vakaras. Pagaliau jis susiprotėjo, kad jam norisi alaus ir rūkyti.

- Išeisiu iš čia, mano brangusis, - tarė jis. - Pasakysiu, kad duotų čion šviesą... Negaliu taip... nepajėgiu...

Andrejus Jefimyčius priėjo prie durų ir jas atidarė, bet tučtuojau pašoko Nikita ir užstojo jam kelią.

- Kur jūs? Negalima, negalima! - tarė jis. - Metas gulti!

- Bet aš tik valandėlę, po kiemą pasivaikščiosiu, - apglumo Andrejus Jefimyčius.

- Negalima, negalima, uždrausta. Patys žinote.

Nikita užtrenkė duris ir atsispyrė į jas nugara.

- Bet jeigu aš iš čia išeisiu, kas kam nuo to pasidarys? - paklausė Andrejus Jefimyčius, gūžčiodamas pečiais. - Nesuprantu! Nikita, aš turiu išeiti! - tarė jis virptelėjusiu balsu. - Man reikia!

- Nedarykite netvarkos, negražu! - pamokomai tarė Nikita.

- Velniai žino kas! - suriko Ivanas Dmitričius ir pašoko. - Kokią jis turi teisę neleisti? Kaip jie drįsta mus čia laikyti? Įstatymuose, rodos, aiškiai pasakyta, kad be teismo niekam negali būti atimta laisvė. Tai smurtas! Savivaliavimas!

- Žinoma, savivaliavimas! - tarė Andrejus Jefimyčius, padrąsintas Ivano Dmitričiaus šauksmo. - Man reikia, aš turiu išeiti! Jis neturi teisės! Leisk, sakau tau!

- Girdi, galvijau neraliuotas! - suriko Ivanas Dmitričius ir pabeldė kumščiu į duris. - Atidaryk, kitaip aš duris išversiu! Šunlupy!

- Atidaryk! - suriko Andrejus Jefimyčius, visas drebėdamas. - Aš reikalauju!

- Pakalbėk dar! - atsiliepė už durų Nikita. - Pakalbėk!

- Galų gale eik pašauk čion Jevgenijų Fiodoryčių! Sakyk, kad aš prašau malonėti jį čion... valandėlei!

- Rytoj jis pats ateis!

- Niekad mūsų iš čia nebeišleis! - tuo tarpu kalbėjo toliau Ivanas Dmitričius. - Supūdys mus čia! O Viešpatie, argi iš tikrųjų aname pasauly nėra pragaro ir tie šunsnukiai nebus nubausti? Kurgi teisingumas? Atidaryk, šunsnuki, aš dūstu! - suriko jis kimiu balsu ir užvirto ant durų. - Aš suknežinsiu sau galvą! Žmogžudžiai!

Nikita greitai atidarė duris, šiurkščiai, abiem rankom ir keliu nustūmė Andrejų Jefimyčių, paskui užsimojo ir smogė kumščiu jam į veidą. Andrejui Jefimyčiui pasirodė, kad didžiulė sūri banga užliejo jį visą ir nuvilko prie lovos; iš tikrųjų burnoje buvo sūru; turbūt iš dantenų bėgo kraujas. Jis, tartum norėdamas išplaukti, sumosavo rankomis ir nusitvėrė už kažkieno lovos, ir tuo metu pajuto, kad Nikita dukart davė jam į nugarą.

Garsiai riktelėjo Ivanas Dmitričius. Turbūt ir jį mušė. Paskui visą nutilo. Skysta mėnulio šviesa skverbėsi pro grotas, ir ant grindų drybsojo šešėlis, panašus į tinklą. Buvo baisu. Andrejus Jefimyčius atsigulė ir užgniaužė kvapą; jis baisėdamasis laukė, kad jam dar kartą suduos. Tartum kas būtų paėmęs pjautuvą, įgrūdęs jam į krūtinę ir žarnas ir pasukiojęs tenai. Iš skausmo jis sukando priegalvį ir suspaudė dantis, ir staiga jo galvoj tarp visokio chaoso aiškiai šmėstelėjo baisi, nepakeliama mintis, kad lygiai tokį pat skausmą metų metais, dienų dienomis turėjo kentėti šitie žmonės, atrodą dabar mėnulio šviesoje it juodi šešėliai. Kaip galėjo atsitikti, kad daugiau kaip dvidešimt metų jis to nežinojo ir nenorėjo žinoti? Jis nežinojo, neturėjo supratimo apie skausmą, vadinas, jis nekaltas, bet sąžinė, tokia pat nesukalbama ir šiurkšti kaip Nikita, privertė jį nutirpti nuo pakaušio ligi kulnų. Jis pašoko, norėjo surikti iš visų jėgų, greičiau bėgti ir užmušti Nikitą, paskui Chobotovą, prižiūrėtoją ir felčerį, paskui nusižudyti pats, bet iš krūtinės neišsiveržė nė vieno garso ir kojos neklausė; dusdamas jis truktelėjo ant krūtinės chalatą ir marškinius, perplėšė juos ir be sąmonės griuvo ant lovos.

=== XIX ===

Kitą rytą jam skaudėjo galvą, ūžė ausyse, ir visame kūne jis jautė negalią. Prisiminti vakarykštį savo silpnumą jam nebuvo gėda. Vakar jis buvo silpnadvasis, bijojo net mėnulio, atvirai reiškė savo jausmus ir mintis, kurių anksčiau savyje ir nenumanė. Pavyzdžiui, mintys apie filosofuojančios menkystos nepasitenkinimą. Bet dabar jam buvo vis tiek.

Jis nevalgė, negėrė, gulėjo nekrutėdamas ir tylėjo.

„Man vis tiek, - galvojo jis, kada jam pateikinėjo klausimus. - Neatsakinėsiu... Man vis tiek“.

Po pietų atėjo Michailas Averjanyčius ir atnešė ketvirtį arbatos ir svarą marmelado. Darjuška taip pat atėjo ir visą valandą su iškvėšusia sielvarto išraiška veide stovėjo prie lovos. Aplankė jį daktaras Chobotovas. Jis atnešė buteliuką kalio bromido ir Nikita įsakė palatą parūkyti kuo nors.

Vakarop Andrejus Jefimyčius mirė nuo apopleksijos smūgio. Iš pradžių jis pasijuto smarkaus šiurpo krečiamas, ir jam pasidarė bloga; atrodė, kažkas bjauraus, smelkdamasis į visą kūną, net į pirštus, slenka nuo skrandžio link galvos ir užlieja akis ir ausis. Akyse pažaliavo. Andrejus Jefimyčius suprato, kad jam atėjo galas, ir prisiminė, kad Ivanas Dmitričius, Michailas Averjanyčius ir milijonai žmonių tiki nemirtingumu. O jeigu jis yra? Bet nemirtingumo jis nenorėjo ir apie jį galvojo tik vieną akimirką. Banda elnių, nepaprastai gražių ir grakščių, apie kuriuos vakar jis buvo skaitęs, prabėgo pro jį; paskui boba atkišo į jį ranką su registruotu laišku... Kažką pasakė Michailas Averjanyčius. Paskui viskas dingo, ir Andrejus Jefimyčius nurimo amžinai.

Atėjo mužikai, paėmė jį už rankų ir už kojų ir nunešė į koplyčią. Ten jis gulėjo ant stalo atmerktomis akimis, ir nakčia į jį švietė mėnulis. Rytą atėjo Sergejus Sergejičius, dievobaimingai persižegnojo į nukryžiuotąjį ir užspaudė savo buvusiam viršininkui akis.

Kitą dieną Andrejų Jefimyčių laidojo. Laidotuvėse buvo tik Michailas Averjanyčius ir Darjuška.


<sup><small>1</small></sup>Ateityje (''lot''.).
[[Kategorija:Apysakos]]
[[Kategorija:Kūriniai]]